Kviečiame skaityti kun. Kęstučio Palikšos homiliją, sakytą per Atsimainymo šv. Mišias Grigališkojo choralo savaitėje Marijampolėje.
Viešpaties Atsimainymo šventė yra įrašyta bažnytiniame kalendoriuje, todėl iš to mes galime lengvai galime suprasti, jog tai svarbus įvykis. Mūsų laikais, kai vyksta kas nors svarbaus, yra pasistengiama, kad tuoj pat apie tai atsirastų pranešimų interneto portaluose: su nuotraukomis, dar geriau, jeigu su videoįrašais, nes tik tokiu būdu visuomenė supranta, jog šitas įvykis yra žinomas, vadinasi – svarbus. Šiandieną gali vykti didžiausi, gražiausi dalykai, bet jeigu apie juos niekas nerašo, nekalba, jų nerodo, tai jie praeina lyg nieko nebūtų atsitikę.
Jėzaus Atsimanymas: svarbus ar nesvarbus įvykis? Evangelijos apie jį rašo, prabėgus dviem tūkstančiams metų mes apie jį skaitome, taigi – svarbus. Bet kai tai įvyko, Jėzus nesusikvietė minių. Jis visus paliko kalno papėdėje ir iš savo dvylikos apaštalų išsirinko tiktai tris. Apribojo įvykio matomumą, žinomumą ir tuos tris užsivedė į aukštą kalną, kad kiti tikrai nematytų. O po visko dar ir tiems trims pasakė, kad niekam nepasakotų apie regėjimą. Pasakoti jiems bus leista tik vėliau, kai Atsimainymas jau bus „sena naujiena“ – kai Žmogaus Sūnus jau bus prisikėlęs iš numirusių.
Kodėl gi tas Prisikėlimo įvykis buvo leidimas pasakoti apie Atsimainymą? Kodėl po Prisikėlimo jau buvo galima apie tai kalbėti? Todėl, kad žmogus, nepaliestas Prisikėlimo, negalėjo ir negali suprasti Atsimainymo. Dievo Sūnus, kaip sakoma Laiške filipiečiams, būdamas Dievo pavidalo, prisiėmė tarno pavidalą (plg. Fil 2, 6–7). Taigi, galėtume sakyti, kad pirmą kartą Dievo Sūnus atsimainęs pasirodė Betliejaus ėdžiose. Dabar jis trumpai parodo trims apaštalams kai ką, kas leidžia pažinti jo kaip Dievo pavidalą, jo garbę. Iki tol jie Jėzų buvo matę tik tarno pavidalu. Šitai yra Prisikėlimo patirtis ir Prisikėlimo pažadas. Visa, ką mes matome šiandieną savo akimis, kas yra skurdu ir menka mumyse ir kituose, kai tampa paliesta Prisikėlimo, įgauna kitą pavidalą – įgauna išgydytą, garbingą, dievišką pavidalą. Be Jėzaus Prisikėlimo to ne tik nematyti, bet to paprasčiausiai net ir nėra.
Evangelistas rašo, kad Jėzus atsimainė tų trijų savo apaštalų akivaizdoje. O II–III a. Bažnyčios rašytojas Origenas klausė: gal tai apaštalai patyrė Atsimainymą? Gal jiems buvo duota tokia vizija, tokia įžvalga, kad jie žmogaus, kaip sakėme, tarno, pavidale įžvelgė Dievo garbę? Gal tai jie savotiškai „nukeliavo laiku“ iki Betliejaus, pirmojo Atsimainymo, ir dar toliau, kol pamatė Jėzų Dievo pavidalu? Jie pamatė taip pat Mozę ir Eliją. Tai reiškia, kad jie iš tiesų patyrė, koks tikras yra buvimas tų, kurie jau vienybėje su Dievu. Ten „gera būti“, kaip išpažino apaštalas Petras. Tad ir mums, gyvenantiems jau po Jėzaus Prisikėlimo, kai jau galime mąstyti ir kalbėti apie atsimainymą, derėtų mokytis žvelgti tokiu žvilgsniu.
Kam dar teko fotografuoti juostiniu fotoaparatu, tas žino, kas yra negatyvas. Šiandieną kai kas sako, kad žmonės daug kur „mato negatyvą“. Jeigu mes žvelgiame be prisikėlimo, jo neapšviestu žvilgsniu, mes tikrai matome negatyvą. Ten, kur atvaizde iš tikrųjų yra šviesu, negatyve atrodo tamsu. Šitaip ir mes be Prisikėlimo šviesos matome pasaulį ir žmones tarsi negatyve. Ir būtent tos sritys, kurios mumyse ir kituose mums atrodo tamsiausios, Kristaus galia, apšviestos prisikėlimo, gali būti šviesiausios. Kaip prisikėlusio Kristaus žaizdos švietė ryškiausiai, kai jis pasirodydavo, taip ir mūsų, ir kitų žmonių sielos žaizdos gali šviesti pačia ryškiausia amžinybės šviesa. Todėl šventasis Benediktas savo reguloje rašė, kad prieš vienuolyno svečius reikia nusilenkti arba net ir kniūbsčiomis pulti, kad pagarbintum Kristų, esantį juose. Šv. Benediktas mokėjo žvelgti prisikėlimo žvilgsniu į kiekvieną žmogų. Jis matė, kad tas negatyvo atvaizdas, kur mums matosi tamsios dėmės, tamsios sritys, gali būti Prisikėlimo išryškintos ir tapti pačios šviesiausios. Jos gali tapti kančios ir kartu Kristaus pergalės ženklais. Šis šventasis buvo išmokęs Atsimainymo pamoką. Melskime Dievą, kad ir mums Jis padėtų šią Atsimainymo pamoką išmokti.
