Eilinių metų XVI sekmadienio Evangelijoje sutinkame Jėzų kaip rūpestingą Ganytoją, kuris ne tik reikalauja iš savo mokinių vienų ar kitų gyvenimiško charakterio savybių, bet ir jautriai pastebi mokinių nuovargį ir išsekimą. Esame žmonės, kurie turime kūną ir sielą. Vienodai reikia nuolat atnaujinti sielos ir kūno jėgas, idant gyvenimo kelionė būtų kokybiška, darni ir pilna prasmės.
Kartą šventoji Motina Teresė prisiminė savo apsilankymą vienoje Švedijos senelių prieglaudoje. Šventosios akis tuoj pastebėjo, kaip čia viskas sustyguota ir tvarkinga. Darbuotojų kolektyvas buvo puikiai paruoštas, seneliai jautė patyrusią jų ranką. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė ideali vieta užbaigti žmogui savo gyvenimišką kelionę. Tas keturiasdešimt senelių iš pirmo žvilgsnio atrodė laimės kūdikiai, kurie aprūpinti viskuo, tačiau šventoji greit pastebėjo, kad jie stokoja vieno – šypsenos. Ji ir dar kai ką pamatė: visų akys nuolat buvo nukreiptos į duris. To neištvėrusi šventoji Motina Teresė vienos slaugės ir paklausė apie tai. Ši atsakė, kad jie laukia, gal kas nors iš artimųjų ateis, gal aplankys. Deja, tai retas atvejis, kad kas ateitų...
Šiandienos skubančiame ir lekiančiame pasaulyje senelių prieglauda tikrai yra didelė pagalba jaunam žmogui, įsuptam į rūpesčių ir darbų sūkurį, bet apleidimas senų tėvų yra kažkas panašaus į lempą, kuri nešviečia. Deja, pinigų gausa niekada neatstos tikros žmogiškos meilės, supratimo ir atjautos. Tik tuomet, kai mums rūpi artimas, mes esame kaip niekad arti Dievo.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
