Šiandien, liepos 18 d., Šv. Petro kunigų brolija (FSSP) švenčia savo įkūrimo trisdešimtmetį. Tai tradicine (ekstraordinarinės Romos rito formos) liturgija paremta kunigų bendruomenė. Tai ne vienintelė tradicinės litugijos kunigų brolija Katalikų Bažnyčioje. Kristaus Karaliaus institutas, Gerojo Ganytojo institutas, Šv. Martyno bendruomenė, Pijaus X brolija – tai kelios iš jų. Nors kunigais norinčių tapti vyrų skaičius dramatiškai mažėja, tradicinėse kunigų brolijose pastaraisiais metais matomas žymus pašaukimų augimas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje numatoma, jog šiais metais 20 proc. visų kunigų šventimų sudarys tradicine liturgija paremtų seminarijų auklėtiniai. Apskritai Prancūzijoje kunigų šventimų sparčiai mažėja: 58 vyskupystėse praeitais metais nebuvo nė vieno naujo kunigo.
Šiemet Paryžiaus didžiojoje seminarijoje (Grand Séminaire de Paris), absoliuti dauguma seminaristų (80) kaip laisvąjį dalyką pasirinko tradicinės liturgijos ir Motu Proprio Summorum Pontificum studijas (šiuo apaštališkuoju laišku popiežius Benediktas XVI 2007 m. paskelbė, jog leidžiama švęsti tradicines Mišias pagal Jono XXIII 1962 m. paskelbtą ir niekada neatšauktą Romos mišiolą kaip Bažnyčios liturgijos ypatingąją formą). Seminaristų pasirinkimas vyskupams sukėlė šoką. Ir ne tik Prancūzijos vyskupams. Ruošiamasi spalį vyksiančiam jaunimo pastoracijai skirtam Sinodui, kurio tikslas yra ieškoti naujų būdų kalbėti jaunimui. Tačiau panašu, jog pats jaunimas eina priešinga kryptimi ir grįžta prie Bažnyčios Tradicijos – dvasinio peno ieško ne inovacijose, bet nekintančiuose dalykuose. Apie Šv. Petro brolijos misiją ir jaunimo polinkį į tradicinę liturgiją dienraščiuose katholisch.de ir www.catholicworldreport.com kalba Šv. Petro brolijos nariai.
Keli faktai apie broliją
Brolija veikia Šiaurės Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Danijoje, Olandijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Belgijoje. Artimiausi Lietuvai namai yra Lenkijoje. Jos postulantūros jau įsikūrusios ir Centrinėje bei Pietų Amerikoje, Australijoje, Afrikoje. Brolija aptarnauja 129 vyskupijas, Mišias aukoja 239 bažnyčiose ir koplyčiose, 40 iš jų yra jų personalinės parapijos. Šiuo metu Šv. Petro brolijoje yra 287 kunigai ir 150 seminaristų.
Šv. Petro kunigų broliją įkūrė kunigai ir seminaristai, kurie atsiskyrė nuo Šv. Pijaus X kunigų brolijos. Pastaroji buvo įkurta 1970 m. arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o. 1988 m. jam neteisėtai konsekravus keturis vyskupus, brolija užsitraukė ekskomuniką. Jos nariai, nepritarę Lefebvre‘o žingsniui, kreipėsi į popiežių, prašydami juos pripažinti kaip atskirą Šv. Petro broliją. 2009 m. Popiežiaus Benedikto XVI potvarkiu Šv. Pijaus X kunigų brolijai ekskomunika buvo atšaukta ir iki šiol vyksta derybos dėl brolijos sugrįžimo į pilną vienybę su Roma.
Ko siekia brolija?
Kun. Gregory Pendergraftas, FSSP: Šv. Petro brolija yra popiežiaus pripažinta apaštališkojo gyvenimo kunigų bendruomenė, t. y. Romos katalikų kunigų bendruomenė, kurių nariai neduoda vienuolinių įžadų, tačiau kaip bendruomenė dirba kartu pasaulio labui. Bendruomenę įkūrė dvylika kunigų 1988 m liepos 18 d., atliepdami į augantį troškimą dalyvauti Romos rito tradicinėje liturgijoje ir sakramentiniame gyvenime.
Kun. Bernhard‘as Gerstle, FSSP: Mes siekiame pagarbaus šv. Mišių šventimo, sujungto su Bažnyčios mokymui ištikimu pamokslavimu ir tarnavimu Bažnyčios labui. Rūpinimasis sielų išganymu, kaip popiežius Pranciškus mėgsta nuolat pabrėžti, turi išlikti mūsų pagrindiniu tikslu. Mes privalome dar kartą skelbti žmonėms, jog amžinasis gyvenimas yra pavojuje, ir tai sprendžiasi būnant čia, žemėje. Ypatingai žmonių akiratyje turi atsirasti prieš amžių pasirodžiusios Dievo Motinos žinia Fatimoje. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais galutiniai dalykai buvo išstumti ir jų vietą užėmė rūpestis antraeiliais. Iki tokio lygmens, jog daug krikščionių nebesupranta, kas yra gyvenimo esmė. Todėl buvo nureikšminta nuodėmė ir drastiškai krito Atgailos sakramento praktika.
Brolija turi dvejopą misiją. Pirma: kunigų formacija ir pašventinimas Romos tradicine liturgija, antra – kunigų pastoracinė tarnystė Bažnyčioje. Pirmoji misija yra esminė, nes tik dėka geros formacijos ir asmeninio šventumo kunigai gali tarnauti tikintiesiems ir juos paremti kelyje į šventumą. Abu mūsų misijos aspektai remiasi tradicine lotyniška liturgija ir sakramentais.
Kun. Bernhard Gerstle, FSSP: Mes pripažįstame naują liturgiją teisėta ir galiojančia. Bet mes neužmerkiame akių faktui, jog liturginė reforma daug pokyčių, kurie įgavo atskirą gyvenimą ir nutolo nuo Bažnyčios tikėjimą atitinkančios Mišių sampratos. Aukos charakteris dažnai nustumtas į antrą planą, matomas didelis pagarbos trūkumas Švenčiausiajam Sakramentui. Mes esame labai dėkingi popiežiui Benediktui XVI, kuris išryškino šiuos netinkamus pokyčius. Pavyzdžiui, Mišių šventimas ad orientem ir komunijos priėmimas klūpant ir ant liežuvio šiandien yra beveik nepraktikuojami.
Savaime kyla klausimas, ar pakeitimai išorinėje liturgijos formoje neprisidėjo prie tarp kunigų ir pasauliečių paplitusios protestantiškos Mišių sampratos. Žinoma, tai negali būti priskiriama vien pakeitimams liturgijoje. Šiandien turi būti permąstytas ir kunigų formacijos klausimas. Bet liturgija yra svarbi visumos dalis – juk tai matoma tikėjimo išraiška. Būtent tradicinėje liturgijoje pagarbos ir garbinimo ženklų gausa kartu su maldomis aiškiai parodo šv. Mišių aukos pobūdįcharakterį ir išryškina ant altoriaus vykstantį didį slėpinį.
Kokia žmonių reakcija į tradicinę liturgiją?
Kun. Gregory Pendergraftas, FSSP: Pirmiau meilės turi eiti pažinimas. Šis principas galioja ir liturgijoje. Dėl šios priežasties mes stengiamės paskatinti tikinčiuosius dalyvauti tradicinėse Mišiose, kad jie patys galėtų išvysti jos teikiamų malonių gausumą. Įdomu tai, jog būtent jaunoji karta, tiek tarp kunigų, tiek tarp pasauliečių, yra aktyviausiai susidomėjusi tradicine Bažnyčios liturgija.
Kalbant apie reakciją, dažniausiai liturgija yra savaime iškalbinga. Kai katalikams atsiranda galimybė susidurti su šia liturgija, jie labai dažnai būna suintriguoti bei susidomėję ir nori apie ją sužinoti daugiau. Tad mūsų vaidmuo yra ne tiek mokyti, kiek įžiebti susidomėjimą. Dėvime sutanas, dėl to esame lengvai atpažįstami, ir tai sukelia tiek pozityvių, tiek negatyvių reakcijų. Vis dėlto draugystė su vyskupais ir kunigais, kurie apsilankė mūsų parapijose ir seminarijose, bei su mūsų parapijas atradusiais tikinčiaisiais mums liudija dieviškosios dorybės meilės ir šventumo siekio galią, kurie padeda įveikti bet kokias kliūtis.
Kokia etraordinarinės formos liturgijos įtaka tikintiesiems?
Kun. Bernhard‘as Gerstle, FSSP: Ekstraordinarinės formos liturgija pašventino daug tikinčiųjų katalikų kartų praeityje ir šiandien tęsia šį darbą. Ypatingas šių Mišių grožis, pagarba ir jos ryšys su tradicinėmis katalikiško tikėjimo praktikomis padeda mus išlaisvinti iš nuodėmės pančių ir prisirišimo prie žemiškų dalykų. Stiprus atgailos akcentavimas dažnai įkvepia sugrįžti prie išpažinties praktikos, kuri mūsų moderniais laikais vadinama „pamirštuoju sakramentu“.
Kun. Gregory Pendergraftas, FSSP: Lex orandi, lex credendi principas mus moko, jog maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas – Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Dėl to tie, kurie siekia pakeisti Bažnyčios doktriną, visuomet atmes bet ką, kas siekia jį išsaugoti, ar tai būtų kuri nors liturgijos forma, ar paprasčiausios tikinčiųjų pamaldumo praktikos.
