Bonaventūras gimė Banjoregyje (Bagnoregio), netoli Orveto (Orvieto), Italijoje. Mokslininkai nesutaria dėl jo gimimo datos. Ji svyruoja nuo 1217 m. iki 1221 m. Jo, kaip vaiko-oblato, auklėjimas prasidėjo pranciškonų bendruomenėje, Banjoregyje. Kadangi buvo pasaulietis, persikėlė į Paryžių ir pradėjo studijas Menų fakultete. Gavęs šį laipsnį, įstojo į vienuolius.
Kai pradėjo teologijos studijas Paryžiaus universitete, jo mokytojai buvo Aleksandras Halietis, Jonas Larošelietis, Odonas Rigaldas ir Viljamas Melitonietis. Dėl ypatingų savo gabumų, jau būdamas 27-erių, tapo teologijos profesoriumi ir nuo 1248 m. iki 1250-ųjų dėstė Bibliją. Bonaventūras ir dominikonas šv. Tomas Akvinietis buvo svarbiausi to meto Paryžiaus universiteto teologai.
Kartą šv. Tomas Akvinietis paklausė Bonaventūrą, iš kokios knygos jis įgijo savo nepakartojamas žinias. Šis parodė į Nukryžiuotąjį, kaip į savo biblioteką.
Jo Sentencijų komentaras buvo pagrindinis trylikto amžiaus teologinis veikalas, bet jis taip pat išleido kitus svarbius teologijos darbus, kaip antai: Menų sugrįžimas į teologiją, Proto kelionė į Dievą, Ginčytini klausimai apie Trejybės slėpinį ir Ginčytini klausimai apie Kristaus pažinimq. Jis taip pat parašė Šv. Pranciškaus gyvenimą ir daug kitų studijų apie pranciškonų dvasingumą.
1257 m., atsistatydinus palaimintajam Jonui iš Parmos, Bonaventūras buvo išrinktas Mažesniųjų brolių ordino generaliniu ministru ir ėjo šias pareigas 18 metų. Jis reglamentavo brolių vidinį gyvenimą ir išorinę veiklą taip apdairiai ir išmintingai, kad dažnai yra laikomas antruoju Ordino įkūrėju. Bonaventūrai būnant generaliniu ministru, mažesnieji broliai jau buvo įsikūrę visose pasaulio dalyse, todėl jis juos suskirstė į provincijas. Tuo pat metu jis kantriai išklausydavo eilinį broliuką ir mielai atlikdavo prasčiausias pareigas vienuolyne. Jis įvedė nuostatą, kad vienuolyno varpas kasdien kviestų brolius Viešpaties Angelo maldai. Greitai ši tradicija paplito po visą katalikų pasaulį.
Bonaventūras buvo nepaprastas akademinis lyderis, galingas dvasinis rašytojas ir pagrindinis brolių administratorius per savo generolavimo kadenciją. 1273 m. tapo Albano kardinolu arkivyskupu, ir jam buvo patikėta daug Lijono susirinkimo darbotvarkės klausimų. Jis mirė 1274 m. liepos 15 dieną, asistuodamas šiame Susirinkime. Popiežius Sikstas IV kanonizavo Bonavetūrą 1482 m., o 1588-aisiais popiežius Sikstas V pavadino jį Bažnyčios Daktaru, suteikdamas jam titulą „Angeliškasis Daktaras“. Kartu su Jonu Dunsu Škotu Bonaventūras laikomas intelektualinės pranciškonų tradicijos svarbiausiu akademiniu teologu.
Bonaventūras turėjo daug studentų, kurie tapo žinomais pranciškonų teologais. Tarp jų yra Ričardas Rufas Kornvalietis (+1260), Žilberas Turnietis (+1284), Viljamas Delamarietis (+1298), Jonas Velsietis (+1302), Ričardas Melitonietis (+1308) ir turbūt pats žymiausias jo studentas Matas Akvaspartietis (+1308). Jo įtaka teologinei minčiai buvo stipri, jam tebesant gyvam, ir iki šių dienų išliko svarbiu veiksniu tiek Romos katalikų, tiek protestantų teologams.
Ištrauka iš Kenan B. Osborne OFM. Intelektualinė pranciškonų tradicija (VII)
