Liepos mėnesio vidurinio sekmadienio Evangelinis pasakojimas primena Jėzaus suteiktą pasiuntinybę mokiniams – skelbti Gerąją Naujieną. Tai metas, kai atėjo laikas atgailauti, išpažinti nuodėmes, taip išsilaisvinti iš nuodėmės pančių ir įgyti naują Dievo žmogaus laisvę per Jėzų Kristų.
Visų žmogaus patiriamų Dievo malonių pradžia – atsivertimas, todėl ne veltui žmonės, priėmę Jėzaus mokinius lyg patį Jėzų, grįžta į gyvenimo ir dvasinės pilnatvės kelią. Štai skaitome: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Mk 6,13). Šiandien skaitydami Evangelijas ne vienas stebisi, kokie demonai, kokie ten apsėstieji? Atrodo, mūsų laikais tokių dalykų seniai nebegirdėta ir nebematyta, bet apsižvalgykime atidžiau, kiek daug tarp mūsų žalingų sielos priklausomybių ir psichinio negalavimo. Kai šiandienos pasaulis vis mažiau suranda ir atpažįsta Dievo veikimą, kiek daug veiklos atranda piktosios jėgos visų žmogaus priklausomybių pateisinimui, o neretai ir įteisinimui.
Kartą teko bažnyčioje matyti nesveiką jauną žmogų. Išsikalbėjus su artimaisiais išaiškėjo, kad tai autizmo padariniai. Visi ženklai liudijo apie to jauno žmogaus psichinę negalią, ir tada susimąsčiau. Šiandienos pasaulis taip mėgsta sukeisti sąvokas ir reikšmes, bet ar nuo to geriau gydytojams, ligoniui ir artimiesiems raminti save populiariais ligų vardais?
Ar kada susimąstėme, kad žodis „kankinys“ graikų kalboje iš tiesų pirmiausia reiškia „liudyti“, būti liudininku? Pirmųjų amžių krikščionių gyvenimas neretai būdavo užbaigiamas kankinio mirtimi, nes tai būdavo paskutinis žmogaus liudijimo aktas ir net pats didžiausias iš visų prieš tai buvusių, nes taip būdavo pasirašoma liudijimo krauju. Todėl vienas šių laikų išminčius turbūt teisus sakydamas: „Jei nėra liudijimo, tada nėra ir Dievo... Jei norime, kad Dievas būtų mūsų tarpe, reikia mūsų liudijimo... Nėra jokių kitų Dievo buvimo įrodymų, kaip tik mūsų liudijimas“ (Abraham Joshua Heschel).
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
