Sunku žmonėms suprasti Dievo įsikūnijimą, Dievo tapimą vienu iš mūsų. Apie tai kalba sekmadienio Evangelija, pasakojanti apie Jėzaus grįžimą į gimtąjį Nazaretą ir susidūrimą su savo gentainių ir kaimynų nusupratimu, netikėjimu.
Sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą popiežius Pranciškus komentavo šios dienos Evangelijoje girdėtą evangelisto Morkaus pasakojimą apie Jėzaus grįžimą į gimtąjį miestą. Garsas apie Jėzų jau buvo plačiai pasklidęs po Galilėją. Dabar jis grįžta į savo gimtąjį miestą. Galima manyti, kad jau spėjusio pagarsėti savo gentainio išėjo pasitiki daug miesto gyventojų. Tačiau tai, kas galėjo būti didžiulė sėkmė, tapo visiška nesėkme. Žmonės laukė nežinia kokių stebuklų, o sulaukė vos kelių pagydymų. Tad klausiame, sakė Pranciškus, kodėl Jėzaus kraštiečiai taip greit pakeitė nuomonę, kodėl nuostaba taip greit virto netikėjimu? Kodėl jie piktinasi, nors juk galėtų atsiverti galingam malonės veikimui?
Pasak Nazareto gyventojų, Dievas per didelis, kad galėtų taip nusižeminti ir prabilti per tokį paprastą žmogų. Tai įsikūnijimo papiktinimas! Žmones gluminai tai, kad Dievas gali tapti kūnu, kaip žmogus dribti rankų darbą, mylėti žmogaus širdimi. Juos glumina Dievas, kuris dirba, valgo, miega kaip mes visi. Dievo Sūnus sugriauna visas žmonių schemas: ne mokiniai plauna kojas Viešpačiui, bet Viešpats plauna kojas mokiniams. Dėl to žmonės piktinasi ir negali patikėti. Ne tik tie žmonės, bet visų laikų žmonės. Taip pat ir šiandien.
Popiežius meldė Mergelės Marijos užtarimo, kad Viešpats padėtų mums įsveikti širdžių kietumą ir mąstymo siaurumą, kad atsivertume malonei, tiesai, kad priimtume pašaukimą liudyti jo gerumą ir gailestingumą. (JM / VaticanNews)
