Kai Dievo Sūnus, gyvendamas Nazarete, ėmėsi dailidės amato (apie tai byloja šio sekmadienio Evangelija; žr. Mk 6, 3), pagerbė visų profesijų darbuotojus. Nuo šiol net mažiausias darbas, jei jis atliekamas, kad būtų pagarbintas Dievas, Jo akyse yra vienas vertingiausių užsiėmimų. Kuo kilnesnės asmens atliekamų darbų intencijos, tuo didesnė jo dvasinė branda. Dievui patinka, kai Jo mylimas kūrinys – žmogus - pirmiausia (nesvarbu, kuo ketintų užsiimti), prieš pradėdamas veikti, savo širdį pakelia į Jį ir sako: „Viską skiriu didesnei Tavo garbei!“ Dievas juo džiaugiasi, nes jis nors trumpu maldos atodūsiu (pirmiausia malonės dėka), savo laisvos valios pastangomis, atsiribodamas nuo visų žemiškų rūpesčių traukos liudija, kad nėra nemąstantis gyvūnas, kuris yra absoliučiai pavaldus visuotiniam gamtos jėgų veikimui, bet jo pašaukimas pranoksta visus kitus – leisti Švč. Trejybei, kad jo gyvenimo kelias taptų Jos Gyvenimo dalimi, ir jis kaskart panašėtų ne tik į angelus, bet į Ją pačią.
Nors minėtoje Evangelijoje apie maldą tiesiogiai nekalbama, bet pastebėjimas, kad Jėzus buvo stalius (žr. Mk 6, 3), iš karto mums primena neabejotiną faktą: Jo gyvenime neatskiriamai buvo persipynę malda (žr. Lk 22, 45) ir darbas (žr. Jn 5, 17). Mes irgi esame pašaukti visą laiką budėti, melstis (Lk 21, 36) bei dirbti, kad ne tik išvengtume pagundų (žr. Lk 22, 46), bet ir įvykdytume savo pašaukimą bei būtume verti tų dalykų, kuriuos mums paruošė Viešpats (1 Kor 2, 9). Kaip pats Dievas Žodis (Jn 1, 1) yra pirmesnis už Jo įsikūnijančią mintį, tampančia kūrybos įprasminimu, taip malda pirmauja prieš darbą, nes pašventina dirbantįjį, ne tik jį apsaugodama nuo savanaudiškumo sutepties, bet ir stiprina jo savigarbą, primindama, kad bet koks jo triūsas be Jėzaus yra bergždžias, o su Juo – palaimintas (žr. Mt 12, 30).
Nesusipratimas yra pagirti Jėzaus išmintį ir pripažinti, kad Jo daromi veiksmai yra antgamtiški (plg. Mk 6, 2), o paskui, tarsi staiga išsilaisvinus iš atminties sutrikimo sindromo, pradėti prisiminti, kad Jis yra tik paprasčiausias amatininkas, baldų bei kitų namų apyvokos reikmenų gamintojas ir imti Juo piktintis (Mk 6, 3). Juk ilgas Dievo Sūnaus tylus gyvenimas Nazarete buvo ne tik pasirengimo viešai veiklai laikotarpis, bet tie praleisti metai su brangiąja Šventąja Šeima panašėjo į Rojuje Viešpaties ir Adomo su Ieva betarpišką bendrystę, kupiną begalinio vienas kitu pasitikėjimo ir gyvojo vandens jūra pripildytos meilės.
Jėzus tapatinosi su pranašo pasiuntinybe (žr. Mk 6, 4) ir apgailestaudamas paminėjo tolimesnius savo giminaičius, kurie Jo, kaip pranašo, nenori pripažinti ir jį atmeta. Apmaudu, kai daugelis žydų, užuot džiaugdamiesi Jėzaus sugrįžimu į tėviškę, iš pavydo (garsas apie Jo stebuklingus ženklus buvo pasiekęs nazariečius) supriešino Mesijo galingus darbus su Jo kukliu, neišsiskiriančio iš kitų Nazareto gyventojų, gyvenimo būdu ir paskleidė aplinkinių širdyse Juo nepasitikėjimo ir net pykčio nuodus.
Kartais beatodairiškas maištavimas prieš tiesą stumia žmogų į dvasinio aklumo bedugnę... Neapykantos demonai gali taip aptemdyti maištaujančiųjų mąstymą, kad jie pradėtų vaikščioti ant visiško susipriešinimo ašmenų. Žydai pradėjo nesutarti su savimi tada, kai, matydami akivaizdžius Jėzaus daromus stebuklus, nors ir pripažino, kad Jam suteikta nepaprasta išmintis (Mk 6, 2) ir dieviška galia, bet dėl jų sąmonėje įsišaknijusio užsispyrusio mąstymo stereotipo, jie kategoriškai ėmė neigti, kad iš tikrųjų tai daro puikiai visų jų pažįstamas tas Juozapo ir Marijos sūnus. Taigi viena iš sveiko proto praradimo formų, kai iš pažiūros nuosekliai samprotaujantys žmonės sako: „Jėzus tikrai išgydė, išvarė demonus, nutildė audrą, prikėlė 12 metų mergaitę iš numirusių“ ir netrukus taria: „Oi, ne, negali būti, kad tai padarė tas nazaretietis“. Žinome, kad šitokio vidinio susipriešinimo tikrasis inspiratorius yra suvedžiotojas velnias (Apr 20, 10).
Ar yra pasaulyje jėga, galinti sustabdyti Jėzaus meilę, kuri užtvindo tas žmonių širdis, kurios priima Jo malonę, kaip rytą pabudusi rožė išskleidžia žiedlapius ir godžiai geria pirmuosius saulės spindulius? Kai daugelio izraelitų širdys dėl maištingo netikėjimo tapo užblokuotos ir nebegalėjo į savo vidų įsileisti juos gelbstinčios Jėzaus šviesos, tik keli ligoniai, malonės apsupti, atsispyrė užkrečiančiam netikėjimui ir savo maldaujančius žvilgsnius nukreipė į Tą, kuris blogį paverčia gėriu... Jis palietė juos, ir ligos dingo kaip nebuvę!
Mūsų vartotojiškoje visuomenėje nelengva augti tikėjimui į Jėzų... Jei su malda medituojame Biblijos žodį, pasaulio keliamas chaotiškas triukšmas nepajėgs mūsų atskirti nuo Kristaus, su kuriuo mūsų bendravimo bei Jam tarnavimo laidas – tikėjimas ir pasitikėjimas.
