Bažnyčios misija nesikeičia, visai laikais išlieka ta pati, tačiau akivaizdu, kad norint ją vykdyti dabartinės Kinijos kontekste, reikalingas konstruktyvus dialogas su dabartine tos šalies civiline valdžia.
Kunigai, pasauliečiai, vienuoliai – visi Kristais mokiniai, kiekvienoje vietoje ir kiekvienoje epochoje, yra pašaukti būti šviesa, druska ir raugu tarp žmonių ir tautų, kad visi matytų jų gerus darbus ir šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tad argi Bažnyčios misija Kinijoje gali būti kitokia?
Kai kurie stebėtojai pastaruoju metu mato tam tikrus naujus Kinijos užsidarymo ženklus, nenorą atvirai kalbėtis su Vakarų pasauliu. Kiti klausia kodėl Šventasis Sostas nesiima atviros kritikos, o vis dar pasitiki dialogo ir derybų galimybėmis. Stebėdami daugelį kitų Šventojo Sosto pasisakymų tarptautinėje plotmėje, ypač konfliktų ir krizių kontekste, matome, jog vadovaujamasi įsitikinimu, kad kuo didesni nuomonių skirtumai ir nesusipratimų rizika, tuo labiau reikalingas ir netgi būtinas dialogas. Be to reikia atsiminti, kad Bažnyčiai tenka ypatinga atsakomybė už savo tikinčiuosius, ypač kai jie gyvena sunkumų ir kančios sąlygomis. Bažnyčiai tai iš Evangelijos tekanti moralinė pareiga ir jos dvasinės stiprybės išraiška, net jei kitiems tai gali atrodyti kaip tam tikro „susitaikymo“ ar „nuolaidžiavimo“ ženklas.
Vykdydama savo misiją Kinijoje Bažnyčia neprašo, kad politikai jai suteiktų kokių nors privilegijų. Ji tik nori būti savimi. Net ir visiškai nenormaliomis ir kraštutinėmis sąlygomis, net ir netekusi laisvės, Bažnyčia suranda būdų kaip vykdyti savo evangelinę misiją.
Antra vertus, visur ir kiekvienoje epochoje Bažnyčiai tenka susidurti su sunkumais ir nešti kryžių. Matome, jog Bažnyčia neturi idealių sąlygų net ir demokratiškiausiose šalyse. Tačiau Bažnyčia negalėtų vykdyti savo pašaukimo, jei neturėtų tikėjimo, artimo meilės ir vidinės vienybės. Šie dalykai yra būtini ir jų niekas kitas negali pakeisti. Dėl to Bažnyčia savo viduje turi ypatingą tikėjimo vienybės ir meilės tarnystę, kurią vykdo Romos Vyskupas, Popiežius.
Bažnyčia Kinijoje, šimtų milijonų jos gyventojų akivaizdoje, turi būti vieninga, o tuo pačiu ir patikima. Ji nori būti visose kinų tautos gyvenimo aplinkose, nori ją lydėti visada ir kiekvienoje situacijoje, kiekviename jos istorijos lūžyje, nuolankiai, bet ir toliaregiškai dalytis su ja krikščioniška viltimi, siekti laimingos ateities – tos ateities, kurią dovanoja pats Dievas.
Šiandien matome didžiuosius mūsų laikų iššūkius, globalizaciją, gerovės paskirstymo pasaulyje sunkumus, gyvenimo kokybės kaitą, suvokiame pareigą saugoti gamtą, taiką ir žmogaus teises; matome taip pat sekuliarizaciją, pasaulio išteklių ir gyvenimo eikvojimą, valstybių uždarumą ir apsiribojimą vien savo interesais, religinį abejingumą, silpniausiųjų marginalizavimą ir socialinę atskirtį. Ir kaip tik čia reikalingas Bažnyčios buvimas, jos skelbiamas dėl mūsų visų miręs ir prisikėlęs Kristus.
Kol tik kalbama, viskas gali atrodyti paprasta ir gražu. Netgi savaime kyla klausimas kodėl gi politinė valdžia turėtų bijoti krikščionių ir jiems trukdyti, matant, kad jie vadovaujasi tokiais gerais ketinimais. Iš tiesų gi reikia matyti konkrečias Bažnyčios gyvenimo sąlygas. Kartais būna, kad krikščionys smerkiami dėl jų nuodėmių ir klaidų, tačiau būna ir taip, kad ir geri darbai nesuprantami ir atmetami, bet jau iš pradžių.
Atrodo, kad Kinijos valdžia jau prieš kurį laiką suvokė, kad religija tai ne reiškinys, kuriam lemta išnykti vykstant ekonomikos pažangai ir augant socialiniam teisingumui, bet kad ji yra svarbi žmogaus tapatybės dalis. Autentiška religinė patirtis yra gyvybiškai svarbus veiksnys harmoningam žmogaus ir visuomenės vystymuisi. Taip pat ir pažangiose bei sudėtingose trečiojo tūkstantmečio visuomenėse religinis dėmuo yra labai gyvybingas ir sugebantis atsinaujinti.
Kalbant apie Kiniją reikia atsiminti, kad Konfucijaus filosofinė tradicija, mokydama tokių vertybių kaip gerumas, draugystė, ugdymas, klusnumas autoritetams, taip pat skelbia, jog valstybė turi teisę kontroliuoti visas religingumo formas, tam panaudodama įstatymus. Antra vertus, matome, jog Kinijos istorijoje devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuose būta įvairių politinių ir socialinių idėjų įkvėptų sukilimų prieš valdžią. Nesiekdami pateikti politinio šių istorinių reiškinių vertinimo, vis dėlto turime priimti domėn, kad jie prisidėjo prie tam tikros painiavos ir išankstinių nusistatymų prieš bet kokias religingumo apraiškas. Ir kad nuo to labiausiai nukenčia tos religinės tradicijos, kuriose neturi nieko bendra su sektantiškumu ar religinių jausmų politizavimu.
Kinų visuomenė ir kultūra turi vis aiškiau suvokti, kad fundamentalistinis ir neracionalus santykius su žmogiškąja tikrove yra visiškai svetimas katalikų tikėjimui. (VaticanNews)
