Šventasis Raštas „Dešimt žodžių“ vadina įsakymais, kurie apibrėžia sandorą tarp Dievo ir žmogaus. Dievas pradeda dialogą su žmogumi, jis nėra despotas, jo kalba yra meilės kalba, kuri išlaisvina.
Popiežius Pranciškus trečiadienį priimtiems maldininkams skaitė katechezę apie Dievo įsakymus, pratęsdamas prieš savaitę pradėtą pašnekesių ciklą. Pakeliui į Šv. Petro aikštę popiežius trumpam užsuko į didžiąją audiencijų salę, palaimino ten buvusius apie du šimtus audiencijos dalyvių ligonių, kartu sukalbėjo „Sveika Mariją“ maldą. Ir prieš pradedant trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę popiežius paaiškino susirinkusiems po karšta saule Šv. Petro aikštėje apie netoliese esančioje salėje per ekranus audienciją stebinčius ligonius. „Visi kartu sudarome vieną bendruomenę“, sakė popiežius.
Prieš savaitę pradėtas naujas katechezių ciklas apie Dievo įsakymus. Tą kartą pamatėme, kad Viešpats Jėzus neatėjo įstatymo panaikinti, o jį įgyvendinti. Šitai turim vis geriau suprasti. Šventajame Rašte įsakymai negyvena vien sau, o yra santykio dalis. Viešpats neatėjo panaikinti įstatymo, o jį įgyvendinti. Tai santykis sandoros, sudarytos tarp Dievo ir Jo tautos. Išėjimo knygos dvidešimtajame skyriuje sakoma: „Dievas ištarė visus šiuos žodžius“.
Tai gali atrodyti kaip pasisakymas, panašus į daugelį kitų, tačiau Šventajame Rašte nėra nieko paviršutiniško. Tekste nesakoma „šiuos įsakymus“, o sakoma „šiuos žodžius“, Pagal hebrajų tradiciją Dešimt Dievo įsakymų visuomet vadinami „Dešimt žodžių“. Dekalogas tą ir reiškia. Tačiau šie žodžiai turi įstatymų formą, jie iš tikrųjų yra įstatymai. Kodėl šventasis autorius kaip tik šioje vietoje panaudoja terminą „dešimt žodžių“ o ne dešimt įsakymų?“ – klausė popiežius.
Kalbėdamas apie skirtumą tarp įsakymo ir žodžio popiežius patikino, kad įsakymas yra žinia, kuriam nereikia dialogo. Dievas Tėvas kuria per žodį, o Jo Sūnus yra įsikūnijęs Žodis. Du žmonės, kurie vienas kito nemyli, neįstengia komunikuoti. Kai kas nors kreipiasi į mūsų širdį, išnyksta vienatvė. Jis gauna žodį, įvyksta komunikavimas, o įsakymai yra Dievo žodžiai, Dievas komunikuoja per šiuos dešimt žodžių ir laukia mūsų atsakymo.
Viena yra gauti įsakymą, kita yra suprasti, kad kažkas nori su mumis šnekėtis. „Dialogas yra daug daugiau nei tik tiesos perdavimas. Pavyzdžiui, jei jums sakyčiau: „Šiandien paskutinė pavasario, karšto pavasario, diena“ - tai yra tiesa, ne dialogas. O jei sakyčiau „Ką manote apie šį pavasarį?“ pradedu dialogą. Įsakymai yra dialogas. Komunikavimas įvyksta per malonumą kalbėtis ir dėl konkretaus gėrio, kuris gero norinčių žmonių komunikuojamas per jų žodžius. Tai yra gėris, susidarantis ne iš daiktų, o esantis žmonėse, kurie vienas kitam dovanojasi dialoge“. (Apaštališkasis paraginimas „Evangelii Gaudium“, 142).
Tačiau šis skirtumas nėra dirbtinis. Gundytojas, velnias, siekia apgauti vyrą ir moterį, bando juos įtikinti, kad Dievas jiems neleido valgyti vaisių nuo gero ir pikto pažinimo medžio, kad galėtų juos laikyti prispaustus. Tai iššūkis, į kurį reikia atsiliepti: ar pirmoji Dievo žmogui duota taisyklė yra primetimas despoto, kuris draudžia ir verčia, ar tėvo, kuris rūpestingai prižiūri savo mažuosius ir juos saugoja, kad nesusinaikintų? Ar tai žodis? Ar įsakymas? Pati tragiškiausia žalčio melagystė Ievai yra mintys apie pavydžią ir užvaldyti norinčią dievystę: „Dievas pavydi jums“, „Dievas nenori, kad būtumėte laisvi“. Tačiau faktai visu dramatiškumu įrodo, kad žaltys melavo. Jis privertė tikėti, kad meilės žodis yra įsakymas.
Žmogus tad stovi priešais tokį apsisprendimą: ar Dievas verste verčia, ar jis rūpinasi manimi? Jo įsakymai yra įstatymas ar žodis? Dievas yra šeimininkas ar tėvas?
Dievas visuomet yra tėvas, šito neužmirškite! Net pačiose sunkiausiose valandose prisiminkite, kad turim Tėvą, kuris visus myli. Esame pavaldiniai ar vaikai? Mumyse vykstanti vidinė ir išorinė kova nuolat mus įpareigoja. Turime rinktis tūkstantį kartų tarp vergų ir vaikų nusistatymo. Įsakymus duoda šeimininkas, Tėvas – žodžius.
Šventoji Dvasia yra vaikų Dvasia, ji yra Jėzaus Dvasia. Vergų dvasia įstatymą tegali priimti slegiančiu būdu ir sukelti du priešingus rezultatus: įpareigojimais grįstą gyvenimą arba stiprų pasipriešinimą. Visa krikščionybė yra perėjimas nuo įstatymo raidės iki gyvybę teikiančios Dvasios. Jėzus yra Tėvo Žodis, ne Tėvo pasmerkimas. Jėzus atėjo išgelbėti, savo Žodžiu, o ne pasmerkti.
Matosi, kai vyras ar moteris išgyveno šį perėjimą arba kai ne. Žmonės pastebi ar krikščionis mąsto kaip vaikas, ar kaip vergas. Mes patys galime prisiminti, ar mūsų ugdytojai mumis rūpinosi kaip tėvai ir motinos, ar jie tik primetė taisykles. Įsakymai yra ėjimas į laisvę, nes tai Tėvo žodis, kuris leidžia būti laisvais šiame ėjime.
Pasauliui reikia ne įstatymų, o rūpesčio. Jam reikia krikščionių vaikų širdimis. Šito prašau neužmiršti, prašė popiežius Pranciškus.
Sveikindamas maldininkų grupes popiežius Pranciškus paprašė melstis už jį ir jo ekumeninę piligrimystę ketvirtadienį į Pasaulinės Bažnyčių tarybos centrą Ženevoje. Viešpats tegloboja jus ir jūsų artimuosius, pridūrė Šventasis Tėvas. (SAK / Vatican News)
