Dažnai tenka išgirsti nuomonę, jog V–VI a. Katalikų Bažnyčia rimtai svarstė klausimą apie tai, ar moteris turi sielą ir ar ji apskritai gali būti vadinama žmogumi? Tad trumpai panagrinėkime, iš kur kyla tokia mintis.
585 metais Macono miestelyje (dabartinė Prancūzijos teritorija) vyko vietos vyskupų sinodas. Turo vyskupas Grigalius veikale „Frankų istorija“ rašo, jog vienas iš vyskupų redaguojant nutarimų tekstus pastebėjo, jog moters negalima vadinti žmogumi. Tačiau oficialiuose dokumentuose apie tai nieko neužsimenama. Panašu, kad tai buvo privataus pokalbio, tikėtina, vykusio pertraukos metu mestelėta frazė, kuri buvo labiau filologinio, o ne teologinio pobūdžio.
Klasikinėje lotynų kalboje žodis homo reiškia žmogų, neskirstant į lytis, o vyras nusakomas žodžiu vir. Prancūzų kalboje naudotas tik vienas žodis homme, kuri vartota įvardinti tiek žmogui, tiek vyrui. VI a. žodis vir ima nykti iš lotynų kalbos, o homo įgauna naują prasmę – būtent pažymėti vyrą, taip pat kartais šiuo žodžiu būdavo įvardijamos ir dailiosios lyties atstovės; anksčiau įvardinant moterį buvo naudojamas žodis mulier.
Būtent dėl šios naujos žodžio homo prasmės ir kilo vyskupo nepasitenkinimas, bet kaip pastebi pats Grigalius, pasisakiusysis buvo tuoj pat nutildytas. Veikiausiai iš čia ir kilo šis keistas tikėjimas, tuo jog Katalikų Bažnyčia neigė moters buvimą žmogumi ir kad rimtai svarstė jos sielos klausimą.
Bernardinai.lt
