Eilinių metų XI sekmadienio Evangelijos žinia yra Dievo Žodžio galia. Pirmiausia Dievo Žodis palyginamas su sėkla. Tik vienam Dievui valia duoti žodžiui – sėklai – augimą, o augimas įmanomas tik dangaus karalystės aruode, kurio savininkas yra Dievas. Mes kiekvienas esame lyg savo gyvenimo sodininkas, kuris beria sėklą į dirvą, kad ji vaisingai augtų ir didėtų.
Jėzaus Dievo Karalystė yra kiekviename iš mūsų. Esame Dievo ir pasaulio akivaizdoje tik mažas grūdelis, bet kokius didžius vaisius galime megzti ir duoti savo gyvenimo pavyzdžiu, jei mūsų širdys ir protai atviri Dievo veikimui? Ir nebūtinai turime viską tiksliai žinoti ir apskaičiuoti.
Štai kartą viena matematikos mokytoja pajuto, kad jos mokiniai ne visiškai suvokia pateikiamą dalyką, tačiau visi stengėsi kaip įmanydami: mokytoja aiškindama temą, o mokiniai spręsdami jiems užduotas matematikos užduotis. Kartą ji nutarė pakeisti pamokos temą. Davė užduotį kiekvienam parašyti teigiamą atsiliepimą apie savo klasės draugą. Gavusi visus atsiliepimus, ji išdalino juos kiekvienam, apie kurį buvo atsiliepta. Staiga klasėje kažkas pasikeitė visiems laikams. Visi šypsojosi ir buvo pilni neapčiuopiamos laimės. Čia pat vienas mokinys sušnibždėjo: „Aš niekada nemaniau, kad kitam ką nors reiškiu.“ Klasė grįžo vėl prie matematikos užduočių. Prabėgo metai. Po daugelio metų įvyko klasės susitikimas. Čia pat vienas iš buvusių mokinių išsitraukė iš savo piniginės mažą seną lapelį, kurį buvusi mokytoja tuoj pat atpažino. Kita mokinė prisipažino, kad iki šiol jos namuose ant sienos kabo kitados rašytas lapelis, skirtas jai. Kitas prisipažino, kad tada gautą charakteristiką laiko savo vestuvių albume. Dar kitas buvęs mokinys parodė savo piniginę ir prisipažino, kad šis raštelis jį lydi visur ir visada.
Kažkada mokytoja iš nusivylimo savo mokiniais pakeitė jiems temą. Kas galėjo žinoti, kaip tai atsilieps į jų širdis ir protus? Dar kartą įsitikiname Jėzaus žodžių teisumu: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“ (Mk 4, 30).
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
