Popiežius Pranciškus pradėjo naują trečiadienio bendrųjų audiencijų katechezių ciklą, skirtą Dievo įsakymams.
Pirmojoje, įvadinėje dalyje, kurios klausėsi šios trečiadienio audiencijos dalyviai, popiežius priminė Jėzaus pokalbį su jaunuoliu, prasidedantį klausimu, kurį sau kelia visų laikų žmonės: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 4,17).
Ką daryti, kad laimėtume gyvenimą?
Šiame klausime glūdi dalykas, kurio negali išvengti nė vienas žmogus. Mes visi trokštame pilnatviško, nesuvaržyto gyvenimo. Visi klausiame kaip jį pasiekti. Kokiu keliu eiti? Kaip gyventi, kad mūsų gyvenimas būtų tikras ir kilnus?
Popiežius kreipėsi visų pirma į jaunimą: „Mūsų didžiausias priešas – tai ne konkrečios problemos, nesvarbu kokios jos rimtos ar net dramatiškos. Didžiausias pavojus gyvenime – tai nevykęs prisitaikėliškumas, neturintis nieko bendra su romumu ir nuolankumu, vidutiniškumas ir bailumas. Vidutiniokas – tai jaunuolis be ateities. Jis stovi vietoje, neauga, visko bijo“. „Būkite nuolankūs, bet tvirti, nebūkite bailiai, nesitenkinkite vidutiniškumu“, sakė jaunumui Pranciškus. Palaimintasis Pier Giorgio Frassati – kuris buvo jaunuolis – sakydavo, kad reikia gyventi, o ne leisti laiką. Vidutiniokai veltui leidžia laiką. Reikia gyventi iš visų jėgų. Turime melsti Dangaus Tėvą mūsų laikų jaunimui sveiko nerimo dovanos. Jaunas žmogus turi veržtis pirmyn, jausti tą sveiką nerimą, nesitenkinti gyvenimu be grožio, bespalviu gyvenimu. Jei jaunimas netrokš tikro gyvenimo, koks likimas lauks visos žmonijos?
Mes visi savo viduje esme girdėję klausimą, kuriuo Evangelijoje minimas žmogus kreipėsi į Jėzų: kur yra tikras gyvenimas, kaip pasiketi jo pilnatvę, laimę? Jėzus atsako: „Žinai įsakymus“ (Mk 4,19) ir pacituoja dalį Dekalogo. Prasideda pedagoginis procesas, kuriuo Jėzus nori pasiekti konkretų tikslą. „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“ (20), atsako tas žmogus.
Iš jaunystės į brandą
Kada žmogus iš jaunystės pereina į brandos amžių? Tuomet kai jis pradeda suvokti ir priimti savo ribas. Žmogus pasiekia brandą tuomet, kai supranta, kad jam „vieno dalyko trūksta“ (21). Šis Jėzaus pašnekovas suprato, kad jis, deja, nepajėgus padaryti ką nors daugiau, kad jis nemokės žengti toliau, pakilti aukščiau „stogo“.
Kaip gražu būti žmonėmis, vyrais ir moterimis! Koks brangus mūsų gyvenimas! Tačiau yra ir faktas, kurį paskutiniųjų šimtmečių istorijoje žmonės dažnai atmesdavo. Tas faktas – kad mes esame riboti. Jo nepripažinimas turėjo tragiškų pasekmių.
Jėzus neatėjo panaikintį Įstatymo, bet įvykdyti
Jėzus Evangelijoje sako dalyką, kuris gali mums padėti: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti” (Mt 5,17). Viešpats Jėzus dovanoja įvykdymą. Tam jis atėjo į pasaulį. Tas žmogus galėjo peržengti ribą, skiriančią gyvenimą rūpinantis tik savimi, savo darbais, nuosavybe, ir palikęs viską sekti Viešpačiu. Kas gi galėdamas rinktis tarp originalo ir kopijos, renkasi kopiją? Štai kur iššūkis: gyventi originalų gyvenimą, ne kopiją. Jėzus nesiūlo pakaitalų, bet siūlo tikrą gyvenimą, tikrą meilę, tikrą turtą! Argi jaunimas seks mūsų pavyzdžiu, jei matys, kad mes nesirenkame originalo, kad tenkinamės vidutiniškumu? Reikia pavyzdžių, kurie drąsintų eiti toliau, daryti daugiau, turėti tą „ugnį“, kuri uždega veiklai, pabudina užsnūdusius.
Kelias į tai „ko trūksta“ eina per tai „ką turime“. Jėzus atėjo ne tam, kad panaikintų Įstatymą ir pranašus, bet kad įvykdytų. Ir mes turime atsispirti nuo šios tikrovės, kad galėtume žengti į tai „ko trūksta“. Turime žiūrėti į tai kas paprasta ir būti atsivėrę tam, kas nepaprasta.
Popiežius sakė, kad ateinančiose katechezėse bus kalbama apie akmens lentose iškaltus įsakymus. „Pamatysime, kad visi tie įsakymai, seni ir išmintingi, yra tarsi Dangaus Tėvo atvertos durys, pro kurias žengęs Viešpats Jėzus ir mus visus veda į tikrą gyvenimą. Į savo gyvenimą. Dievo vaikų gyvenimą“. (JM / VaticanNews)
