Pagaliau italai gali lengviau atsidusti. „Turime vyriausybę“ – asmeninės žinutės birželio 1 d. įvairiais kanalais papildė oficialius pranešimus. Džiaugsmas suprantamas, turint omenyje tai, kad po kovo 4 d. parlamento rinkimų ir taip įtempta politinė Italijos atmosfera buvo įkaitusi maksimaliai.
Rinkėjų palankumą pelniusios partijos tokios kaip „5 Stelle“ (33,1 %) Lega (17,3 %), Forza Italia (14,1 %) ir Pd (18,7 %) nesugebėjo pasidalinti kabinetų ir portfelių ištisus tris mėnesius, ištisas ilgas 13 savaičių. Net ir daug mačiusiems italams to jau buvo per daug. Žinant, su kokiais rimtais ekonominiais iššūkiais susiduria šalis, viena iš tų, kurios krantus jau ne vieną dešimtmetį pasiekia daugiausiai migrantų. Baimė ir nerimas dėl ateities pasiekė kulminaciją, prasiveržė pykčiu ir neapykanta, ypač socialiniuose tinkluose, bet ne tik.
Italijos Katalikų Bažnyčia neliko nuošalyje. Birželio 7 d. Romoje vyko maldos budėjimas „Už Italiją“, kurį surengė Šv. Egidijaus bendruomenė. Pastarosiomis dienomis ne viena vyskupija kvietė tikinčiuosius panašioms iniciatyvoms. Tai vienas iš būdų atsiliepti į Italijos vyskupų vadovo kard. Gualtiero Bassetti kvietimą išsaugoti „santarvę“ ir pagarbą institucijoms. Kardinolo kreipimasis buvo išplatintas gegužės 30 d.
Pavyzdžiui, Turino arkivyskupas Cesare Nosiglia parašė maldą, kuri buvo kalbama per visas birželio 2 ir 3 d. Mišias:
„Susiklosčius subtiliai mūsų šalies situacijai, maldaujame Viešpaties dovanoti tiems, kurie yra pašaukti valdyti, proto ir širdies, kad dėtų visas pastangas, siekdami bendrojo gėrio. O visai italų tautai meldžiame gebėjimo šias pastangas protingai ir pasitikinčiai palydėti.“
Bolonijos arkivyskupas Matteo Zuppi paragino, kad kiekvienoje vyskupijos bendruomenėje birželio 1-ąją arba 2-ąją būtų giedamas himnas „Te Deum“ meldžiamasi už mūsų Tėvynę, prašant atnaujinto visų įsipareigojimo siekti bendrojo gėrio malonės.
Dar kitoje vyskupijoje buvo kalbama Jono Pauliaus II malda, sukurta dar 1994-aisiais. Netrūko ir kitų iniciatyvų, kurias surengė pasauliečių judėjimai.
Šv. Egidijaus bendruomenės renginyje dalyvavęs Italijos vyskupų konferencijos vadovas kard. Bassetti sakė pamokslą, kuriame įspėjo krikščionis nepasiduoti nei pykčiui, nei baimei. Priešingai, drąsiai įsitraukti į politinį veikimą, kurio esmė – ne grupinio, o visų bendro gėrio siekis.
Gualtiero Bassetti: „Privalome vienyti, o ne skaldyti“
„Gal niekada nepagalvojome, kad talentai yra ne vien asmeninio gyvenimo galimybės ar bruožai“, – sakė arkivyskupas, komentuodamas palyginimą apie šeimininką, kuris išvykdamas tarnams padovanoja talentų. „Šiandien norėčiau talentų dovaną perskaityti kiek kita prasme. Jie yra ir tėvynės, nacionalinės bendruomenės dovana. Kiekvienas gauname dovanų tėvynę: gal vienas ją gauna kartu su didesnėmis galimybėmis, kitas – su mažesnėmis, tačiau kiekvienas turime savo tėvynę. Šv. Jonas Paulius II sakė: „Žodis tėvynė susijęs su sąvoka tėvas ir jos tikrove.“ Tai „visuma tų gėrybių, kurias paveldėjome iš savo tėvų“: paveldas, kurį sudaro žemė, istorija, kultūra, dvasinės vertybės, kalba...“
Tai, kad tėvynė yra išties didelė ir ne savaime suprantama Dievo dovana gerai žino visi tie, kas jos neteko, buvo iš jos išvaryti ar priversti ją palikti. „Daugybė pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų ieško tėvynės, kuri turėtų motinišką veidą. Kare gerai suvokiama, ko išties verta taiki tėvynė.
Šiandien pagaliau turime vyriausybę, kuriai linkime „pačios geriausios kloties pasitarnaujant bendrajam šalies labui. Tačiau negalime pamiršti ore tvyrojusios įtampos ir konfliktinių situacijų, iškilusių iš pačių šalies gelmių“, – sakė kardinolas. Jis labiausiai pabrėžė ypač internete neatsakingai kurstomą socialinį pyktį, nukreiptą net prieš Respublikos prezidento asmenį bei jo „pasvertą bei išmintingą veikimą visų piliečių naudai“.
Šalies gyvenime reikalingas posūkis. Reikia pradėti bendrai dirbti: „atsisakant dalinių interesų, pasitelkiant artimo meilę ir atsakomybę, nemėginant įpūsti rusenančios frustracijos ir socialinio pykčio liepsnos“, – sakė Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas.
Kardinolas išsakė susirūpinimą ypač dėl skurdžiausiai gyvenančių asmenų, įspėdamas, jog kasdien jų patiriami išties nemenki gyvenimo sunkumai prisideda prie naujų konfliktų ir įtarumo augimo. Todėl taip svarbu Bažnyčiai atlikti savo svarbų uždavinį: „Privalome sugebėti suvienyti Italiją, o ne ją skaldyti. Reikia ginti ir branginti sistemą, pasitelkus artimo meilę ir atsakomybę. Nes ateitis – tai ir Italijos socialinio audinio lopymas – atsargus, kantrus ir didžiadvasiškas.“
„Italijos Bažnyčia yra ir nori būti vienybės ir taikos ženklu italų tautai, – tęsė arkivyskupas Bassetti. – Visam pasauliui reikalinga taiki Italija, nes visi esame tarpusavyje susiję. Italija Europai, Viduržemio jūros regionui, pasauliui dovanoja didžiulę paslaugą taikos, kultūros, darbo, plėtros prasme. Negalime nepaisyti savo atsakomybės, kuri mus išgarsino ir sužadino simpatijas visame pasaulyje. Egzistuoja itališkasis humanizmas, kurio negalima prarasti arba leisti, kad jį nušluotų nuo žemės paviršiaus rasizmas ar neapykanta. Priešingai, dera jį stiprinti ir perduoti savo vaikams.“
„Šiuo metu ne vienas iš mūsų bijo dėl savęs, dėl savo ateities, bijo dėl mūsų šalies, – tęsė pamokslininkas. – Tad iš baimės stengiasi išlaikyti blaivų protą, rasti saugią užuovėją, beveik atsitraukti nuo bendro likimo būti italais. Nereikia bijoti ir galvoti vien apie save, savo naudą, savo interesus, atsisakant išnaudoti savo talentus dėl bendro šalies labo.“
Išties baimės atmosfera gali užkrėsti ir krikščionis, kurie panašiai kaip tie palyginimo tarnai paslepia gautąją dovaną: neinvestuoja į ateitį, nesidalina su kitais, bet pasilaiko jį sau. „Ir mums iškilęs pavojus užsikrėsti baimės atmosfera, užsisklęsti savo aplinkoje. Bijome ir pačios politikos kaip kažko, kas suteršia, užmiršdami, kad ji yra didžiulė tarnystė nacionalinei bendruomenei, tėvynei, mūsų motinai ir mūsų vaikams.“
Arkivyskupas kviečia: „Nereikia bijoti politikos ir pasitraukti iš jos! Sakiau tai katalikams nuo pat savo kaip Italijos vyskupų konferencijos vadovo kadencijos pradžios, o po šių mėnesių patirties kartoju tai su dar didesniu įsitikinimu: nebijokime politinės atsakomybės.“
Kard. Bassetti pabrėžia, kad jokiu būdu neketina išsakyti paramos kuriai nors partijai: „Tai ne ganytojų reikalas!“ Krikščionių užduotis kita: „Tokią svarbią mūsų istorijos akimirką krikščionys negali būti pasyvūs ar atsitraukę.“ Būdami „žmogiškumo ekspertai“, pasak popiežiaus Pauliaus VI, „negali apleisti tos tarnystės bendrajam gėriui, kuris yra demokratinis politikos kūrimas“.
Priešingu atveju kyla pavojus tapti nereikšmingiems: „Jūs pasaulio šviesa... Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 14–15). „Šviesti nereiškia dominuoti“, – patikslina arkivyskupas, tačiau nereiškia ir būti pasislėpusiems.
Pasak Bassetti, atėjo metas iniciuoti naujus procesus, pernelyg nesirūpinant užimti kuo daugiau galios erdvių. Procesus, kuriuose ypač jauni žmonės „jaustųsi pašaukti prisiimti naują atsakomybę ir generuoti naujas konstruktyvias idėjas, įtvirtinančias mūsų šalies demokratiją. Esu įsitikinęs, kad moralinės šios šalies energijos resursai dar neišsemti ir daugybę talentų dar reikia atskleisti ir įvertinti.“
Maldos vigilijos pamokslą Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas užbaigė prašymu: „Melskimės už Italiją, kad Šventoji Dvasia dvelktų ne tik atsakingų asmenų, bet ir visų italų širdyse, ragindama pasišvęsti kurti bendrąjį gėrį, ypač dėl skurdžiausiųjų sluoksnių, prisimindami, kad Italija – dėl savo istorijos ir savo geografinės padėties Europoje ir Viduržemio jūros regione – turi ypatingą pašaukimą ir atsakomybę. O kad mūsų šalis būtų tikra motina visiems savo piliečiams ir taikos bei pagalbos ženklas pasaulyje!“
