Rašinys skirtas moksleivių rašinių ir piešinių konkursui „Palaimintasis Teofilius ir popiežius Pranciškus“.
Mes vis kažko ieškome. Ypač to, kas mūsų gyvenimą padarytų prasmingą. Šiandieninėje visuomenėje visavertės laimės ieškojimą galime palyginti su Šventuoju graliu ir jo paslaptimi. O gal mes tiesiog nežinome – kur ieškoti? Arba nesuvokiame, ko turėtume ieškoti?
Manau, kad laimės suvokimas keičiasi su branda, kaip metų laikai, kurie užleidžia vietą vienas kitam. Pažiūrėję į suaugusius, ir jų sukauptą patirties skrynią, suvokiame, kad dažnai jų laimė įgauna materialią formą, jos suvokimas sukasi apie karjerą, materialius dalykus. Bet ar tai tikrai laimė? Pasimokykime iš vaikų: jie nežino, kas yra pinigai ar kitos gėrybės. Jie ir taip laimingi. Patys laimingiausi.
Laimės neįmanoma įdėti į rėmus. Kiekvienas į ją pažvelgia vis iš kitų taškų, taip suvokdamas vis naujas, nematytas laimės spalvas. Vienam tai – meilė, kitam – ramybės atradimas jausmų chaose, dar kitam tai – džiugesys, pamačius artimą. Tai geros, pozityvios emocijos, kurių ieškome mūsų asmeninėje kelionėje, vadinamoje gyvenimu.
Krikščioniškame pasaulyje laimės suvokimas pajaučiamas tada, kai savo esybe sieki priartėti prie didžiojo Kūrėjo. Net sanskrito kalboje Dievo vardas reiškia žibėti, šviesti, skleisti meilę ir gėrį. Tai balansas tarp tavęs kaip individo ir mūsų pačių sukurtų iliuzijų, kuriomis lengvai galime pabėgti nuo kasdieninės naštos. Bet kaip tada suvoksime, kas gera ir bloga, jei nepereisime per balta ir juoda?
Kaip šį klausimą išsprendė 2017-aisiais palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis? Vyskupas, kuriam teko kankinio dalia. Iš kokio taško pažvelgsime į laimę, skleisdami žinią apie jo gyvenimą? Ir ką mums apie laimės sampratą sako Katalikų Bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus? Iš kokio taško Dievo tarnų tarnas mato laimę?
Laimė yra daryti gera ir elgtis teisingai, pagal normas, kurios reikalauja valios. Būtent tokį atvaizdą susidariau, besidomėdama palaimintojo Teofiliaus Matuliono biografija. Didžioji gyvenimo dalis praleista kalėjimuose, atliekant nekaltai priteistas bausmes, kurios, stiprėjant sovietiniam režimui, keitėsi į sunkiuosius darbus griežčiausio režimo kalėjimuose. O šių bausmių priežastis – ištikimybė savo tikėjimui, nepasidavimas kitų žmonių įtakai bei stipri moralė, kuri, kaip kelrodė žvaigždė, vedė vyskupą doros keliu.
Amžininkų užrašuose aptinkama, kad Teofilius rinkosi pastebėti gėrį net ten, kur jo buvo visai maža: jis nepamiršdavo padėkoti ir palinkėti laimės tardytojui, kuris su juo nesielgdavo žiauriai, nes savo kankintojus matydavo kaip pasiklydusius ir nuo doros kelio nukrypusius keliautojus. Manau, kad tik stiprus žmogus su savo skriaudėjais kovoja ne kerštaudamas, bet pasirinkdamas meilę ir gėrį. Teofilius Matulionis nejautė pagiežos net ir sunkiausiais gyvenimo momentais, suvokė laimę kaip nesavanaudišką gėrį, pagalbą kitiems.
„Laisvė ne visuomet yra teisė daryti tai, ką nori. Iš tiesų, tai dovana pasirinkti teisingą kelią“,– pabrėžė pontifikas, Jėzaus Kristaus vietininkas, pirmojo apaštalo įpėdinis 266-asis popiežius Pranciškus. Negalime net įsivaizduoti, koks atsakomybės jausmas užgula popiežiaus pečius, kai jo pamokymų klausosi ir jo gyvenimą bei pareigas visuomenei stebi milijardas katalikų, o tokiai masei žmonių norisi perduoti tam tikrą žinią, kuri būtų pamokanti, įkvepianti ir, žinoma, apšlifuota išgyventų jausmų , bei gyvenimo išminties, visų suprasta bei išgirsta ir svarbiausia – kad paliestų užšalusias sielos kerteles ir įkvepiantis žodis jas atitirpintų ir skatintų veikti. Šventasis Tėvas savo žinutę išdėstė aiškiai: „Nori būti laimingas? Laimingi tie, kurie stengiasi, kad ir kiti būtų laimingi.“
Tai veda prie išvados, kad vienas šiame pasaulyje laimingas nebūsi. Pozityvas užkrečiamas. Jei komplimentu, geru žodžiu, ar tiesiog šypsena praskaidrinsi ir taip paįvairinsi kito žmogaus dieną, o tas kitas nusišypso dar ir kitam žmogui, sveikinu – tu padarei gerą darbą, dėl kurio jautiesi laimingas ne tik tu, bet ir kiti, kurie pajuto šio gėrio efektą.
Dažnai susimąstau, kad mums, visuomenei, nepriklausomai nuo požiūrio į religiją ar pasaulį, labiausiai trūksta atjautos, suvokimo, kad pasaulis sukasi ne vien tik apie mus. Visiems yra vietos po Saule, tereikia išmokti dalintis gėriu, džiaugtis gyvenimu.
Laimė – tai gebėjimas pasirinkti ir būti atsakingam už savo veiksmus. Svarbiausia, pasirinkti teisingai. O kuris kelias teisingas? Įsiklausykite, apsižvalgykite, suraskite savąją kelrodę žvaigždę, ji padės pasirinkti, nes, kaip parašyta Biblijoje: „Nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime“ (Ekl. 3, 12).
Vadovaukimės šių iškilių asmenybių gyvenimo išmintimi bei darbais – vyskupu Teofiliumi Matulioniu; gyvenkime žmonių labui ir, kaip pats popiežius Pranciškus, būkime atidesni, nuoširdesni, jautresni, supratingesni kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo rasės, odos spalvos, religijos, socialinio statuso. Tada, tikiu, tikrai būsime laimingi!
Airinga Kneitaitė, 3 klasė, Gabijos gimnazija, Mažeikiai (mok. Regina Dirginčienė)
