I
Fanatiški ateistai tikinčiuosius vadina naivuoliais arba avigalviais; aklais, tamsiais ir ribotais žmonėmis. Fanatiški tikintieji skuba netikinčiuosius siųsti pragaran, lyg šis sprendimas priklausytų nuo jų, o ne nuo Dievo valios ir pačių netikinčiųjų gebėjimo mylėti.
Laimė, jog mūsų dienomis fanatiškų ateistų nėra daug. Nelaimė, kad tai turi liūdną priežastį — fanatiku neįmanoma būti, neįsigilinus į bent vieną dalyką. Tiksliau, fanatikai dažniausiai yra tie, kurie įsigilina į būtent vieną dalyką (nei daugiau, nei mažiau). Įsigilinantieji daugiau dažniausiai yra aukštos kultūros žmonės, o net kultūringas katalikas su kultūringu bedieviu gali rasti apie ką maloniai, prasmingai ir, sakyčiau, net moraliai pasikalbėti. Tačiau tam, kad būtum fanatiškas ateistas, privalai įsigilinti į tikėjimui (ar tikėjimams) prieštaringus dalykus. Dauguma žmonių nėra fanatikai todėl, kad neįsigilina, ir dažniausiai neįsigilina dėl vienos iš septynių didžiųjų ydų — tingėjimo. Fanatizmas dažnai sutampa su tuo, ką daug knygučių skaitantieji pavadintų gnostiniais ateistais arba gnostiniais teistais. Gnostikai kažkuo tiki ir teigia, kad tai, kuo jie tiki, būtinai egzistuoja; agnostikai tiki, bet neteigia, kad tai būtinai egzistuoja.
Ar daug fanatiškų tikinčiųjų? Manau, kad nedaug, nors turbūt daugiau nei fanatiškų ateistų. Kiek man žinoma, visos religijos skatina reguliarias praktikas, taigi, jomis užsiimdamas asmuo pamažu gilinasi į religijos sritį. Medalio vertais atvejais religija išsivysto į tikėjimą.
Fanatikai gali būti pasakiškai įdomios asmenybės, tačiau tuo pačiu metu jie yra košmariškai grėsmingi. Šungrybiai ant visuomenės medžio.
Kiekvienas tikintysis yra teisus tada, kai tiki, jog jo tikėjimas teisingiausias. Tai atrodo logiška, protinga. Tai atrodo teisinga iš principo. Gilbertas Keithas Chestertonas apie tokius žmones rašė: „(...) jie priima bet kurį savo norą ir sako, jog toks esąs galutinis evoliucijos tikslas. Tai vieninteliai protingi žmonės. Tai vienintelis sveikas požiūris į šį žodį — siekti to, ko pats nori, ir vadinti tai evoliucija.[1]“ Jeigu aš tikiu, jog kažką daryti yra teisinga, bet nenoriu, kad kitas darytų tai, kuo tikiu, tai gali reikšti du dalykus: 1) aš vis dėlto ne taip labai tikiu, kad tai teisinga; 2) aš nemyliu savo artimo. Katalikybė šiuo klausimu laimi: ji visa (t. y. nuosekliai ir ištisai) remiasi artimo meile. Be artimo meilės Katekizmas būtų eilinis romanas spalvingu viršeliu ir vadintųsi tikriausiai ne Katekizmu, o „Kaip tapti laimingam per 71 metus“. Bet to romano niekas nepirktų, nes jame būtų pasakojamos kvailybės: norėdami gyvenime būti laimingi, turime dažnai susidurti su sunkumais ir juos priimti; taip gyventi turime ne mažiau kaip 71 metus (maždaug tokia yra vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė pasaulyje[2]), o mūsų pastangų rezultatų nematytų aplinkiniai. Visos pigios knygiūkštės kaip tik pasakoja apie tai, kaip pasiekti laimę: a) greitai, b) be sunkumų; c) taip, kad kiti matytų.
Trumpai tariant, tikintysis teisus tada, kai tiki, jog jo tikėjimas yra geriausia, kas gali nutikti bet kuriam žmogui. Ar tai jau savaime veda į gnostinį teizmą? Nemanau. Gnosticizmas yra nenuoseklus. Gnosticizmas išderina sferas tarp to, kuo tikima, ir to, kas žinoma. Gnosticizmas veda į fanatizmą. Tuo tarpu turėti tikėjimą į Dievą ir kartu tikėti, kad jis yra geriausia, kas gali nutikti žmogui, į gnosticizmą neveda tada, kai tikėjime paliekame ir puoselėjame artimo meilę. Ji reikalauja turėti daugiau nei vieną perspektyvą, būti bent jau susipažinusiam su daugiau nei viena sritimi. Artimą mylėti mokėsime tik tada, kai suprasime ne tik tai, kas mums svarbu ir kad mums svarbu mylėti artimą, bet ir tai, kas svarbu artimui. Net ir tuo atveju, kai jam svarbu nemylėti artimo. Tai yra bene paradoksaliausias Kristaus kvietimas, turbūt net iššūkis: mylėti priešus — tuos, kurie atmeta artimo meilės principą.
II
Ilgus šimtmečius su Trejybinio Dievo egzistavimu „konkuravo“ tik kitos religijos: islamas, judaizmas, induizmas... Ironiška tai, kad mokslui tapus pagrindiniu „konkurentu“, skirtingos religijos tarsi atsidūrė toje pačioje barikadų pusėje.
Tiesa, kalbėti apie barikadas čia paika. Taip — mes negalime kartu tikėti Trejybiniu Dievu ir Krišna, tačiau tikėdami Kristumi arba Alachu turime visą teisę pripažinti mokslo laimėjimus, t. y. barikadų tarp jų nėra. Vis dėlto anksčiau skirtį tarp ateistų ir tikinčiųjų brėžęs klausimas „ar Dievas yra?“ XXI amžiuje įgyja konkretesnį kūną: „iš kur visa atsirado?“
Politeistinės pagoniškos religijos aiškino žmogaus ir pasaulio atsiradimą kaip gausybės dievų sąveikos priežastį. Modernusis mokslas, pavyzdžiui, paaiškinęs žaibo susidarymą, nesunkiai paneigia aistringą Perkūno arba Dzeuso potraukį laisvalaikiu svaidytis žaibais. Tačiau esminis klausimas čia — iš kur atsirado tai, iš ko tie žaibai susidaro?
Jeigu ieškome grynai proto argumentų, privalome nenusižengti logikos taisyklėms. Jeigu įvyko Didysis sprogimas, suformavęs visatą, jis turėjo kažkur įvykti. Ir kažkas turėjo sprogti dėl kažkokios priežasties. Kur, kas, kodėl — niekas nežino. Gal didesnė visata? O ji atsirado, kai dar didesnės visatos viduje įvyko dar labiau Didysis sprogimas?.. Tėra vietos kultūringam pašnekesiui ir mažiau kultūringoms spekuliacijoms.
Tačiau tas pat galioja ir visatos kaip Dievo kūrinio teorijai: ieškodami grynai racionalių paaiškinimų ir čia atsiduriame aklavietėje: jeigu Dievas sukūrė visatą, tai kas sukūrė Dievą? Kitas Dievas? O kas sukūrė jį?
Abiem atvejais kyla pagunda leistis į beribius svaičiojimus. Logiškai tegalima prieiti vienos iš kelių vienodai įrodomų (tiksliau, vienodai neįrodomų) išvadų: 1) negalime prieiti prie logiškos ir nuoseklios išvados, vadinasi, niekas iš tikrųjų neegzistuoja, tad niekam nereikėjo nieko kurti ir iš nieko sprogti; 2) viskas atsirado atsitiktinai; 3) viską vis dėlto sukūrė kažkas, kas gali egzistuoti pats iš savęs, nepriklausomai nuo kitų daiktų ir reiškinių t. y. substancialus.
Pirmoji išvada yra genetinė modernybės liga — kartelės nuleidimas, kai neįstengiama pasiekti idealo.
Antrąja išvada remiasi ateistai. Kadangi nenorint leistis į bekraščius klausimas „o iš kur atsirado tas?“ kažkur būtina nubrėžti ribą, už kurios nebeklausinėjama, ateistai ją brėžia už Didžiojo sprogimo ir sako, kad jis buvo atsitiktinumas. Maža to, gyvybės atsiradimas Žemės planetoje buvo atsitiktinumas, ir tai, kad tai gyvybei pavyko išsivystyti iki žmogaus. Tai, kad žmogus pradėjo kalbėti, protauti, kurti, mylėti; kad kiekvieną pavasarį pražysta kaštonai, o kiekvieną vasarą noksta rugiai; kad susiformavo Didysis Kanjonas ir buvo pastatytos Egipto piramidės laikosi ant to paties plauko, tiksliau — mažyčio plaukelio, plaukučio, plaukelyčio — atsitiktinumo.
Trečiąja išvada remiasi tikintieji. Katalikai brėžia ribą ties Trejybinio Dievo kūrybiniu aktu. Ir racionalumo lygmeniu tai tėra toks pat plaukelytis, kaip ir atsitiktinumas: jam pagrįsti ar paneigti yra tiek pat įrodymų, tiksliau – tiek pat nėra įrodymų.
Ir vis dėlto Dievo buvimą įrodyti visai nesunku. Užtenka giedrą naktį užversti galvą į viršų, kai prieš akis atsiveria tūkstančiai žvaigždžių: šviesūs taškeliai juodame popieriaus lape ir neištyrinėti pasauliai kitose galaktikose; mažyčiai kūneliai, kurių milijardą gali uždengti vienu pirštu, ir milžiniškos sistemos, prieš kurias jautiesi menkas ir gležnas, tačiau kupinas ramybės ir besigėrintis grožiu, kurio niekada ir jokiu būdu taip tobulai neatkartos joks žmogus, besigėrintis akimirka, į kurią telpa tas visas grožis ir kuri tėra tik akimirka ir yra visa amžinybė tuo pačiu metu. Dievo buvimą galima įrodyti ir atsistojus dienos metu vidury laukų, kai į visas keturias puses driekiasi horizontas: kai viskas atrodo taip platu, kad regisi be galo svetima ir neaprėpiama žmogui, ir kartu taip sava, jog trokšti viską apglėbti, o apglėbęs vėl išskleisti, kad tekėtų, suktųsi, skirtųsi ir vėl jungtųsi į visišką priklausomybę tam pačiam asmeniui — horizonto karaliui — ir visišką laisvę, nepavaldžią niekam. Tada piršte peršasi išvada, kad toks nuostabus grožis negali būti atsitiktinumo rezultatas, bet privalo būti kažkokios nuostabios ir įstabios jėgos, substancialios jėgos — Kūrėjo — darbo vaisius.
Ir aš visiškai suprantu, kad šitie du įrodymai yra romantizuoti ar net sentimentalūs, tačiau visiškai bereikšmiai proto ir principo lygmenimis, o intelektualias ir argumentuotas diskusijas bei debatus mėgstantys žmonės gali drąsiai mane kaltinti bandymu įrodyti realybę metaforomis. Ir taip, sutinku: noras įrodyti proto principus metaforomis — taktika, įvilkta į gražų rūbą, bet viduj išgverusi kaip puvėsis, pilnas sliekų ir įvairaus plauko bei riebumo kirmėlaičių. Taip, sutinku: tokia taktika yra sofistų kalavijas, nes ji patraukli masėms, nesugebančioms gintis logikos, nuoseklumo ir jau minėto principingumo skydais, net jeigu protaujančiai visuomenės daliai akivaizdu, kad skamba gražiai, bet tėra beprasmybė. Tačiau šiuo atveju patys logikai, arba, kaip Chestertonas pasakytų, šachmatininkai, elgiasi klaidingai iš principo: Dievo įrodymas nėra proto uždavinys. Leisdamasis į principų ir metafizikos lygmenį, paslibizavosiu: esu tik žvirblelis, svajojantis apie erelio skrydžius, nugyvenęs dar nedaug metų ir ne tiek daug patirties sukaupęs. Tačiau tiek, kiek sukaupti jau yra pavykę, randu vienodai daug metafizinių proto argumentų Dievo egzistavimui patvirtinti ir vienodai daug jam paneigti. Leisdamiesi dar toliau į materijos lygmenį, istorikai yra patvirtinę, kad Jėzaus Kristaus asmuo egzistavo. Be materialaus fakto dar lieka tikėjimas, kuris yra dovana. Tą dovaną Dievas įteikia kiekvienam, tik vieni moka ja džiaugtis, o kiti padeda į sandėliuką ir užkrauna tuščiais buteliais bei šluotomis. Gali būti, kad tikėjime toks dalykas kaip argumentas išvis neegzistuoja: arba tiki, arba ne. Aš, besistengdamas būti krikščionimi, galiu drąsiai pasakyti: džiaugiuosi būdamas tikintis ir man tai teikia laimės. Taip pat žinau, kad užkietėjęs ateistas pasakytų: žinau, jog aš, būdamas ateistas, džiaugiuosi nešvaistydamas savęs nesąmonėms; man šis žinojimas ir nešvaistymas teikia laimės. Tiek tikintysis, tiek ateistas gali ieškoti proto argumentų. Gali ieškoti materijos argumentų. Pirmųjų abu ras vienodai ir prie bendros išvados neprieis, dėl antrųjų sutars ir galės susidaužti bokalais už mokslo pasiekimus. Kaip ir Immanuelis Kantas, tvirtai tikiu, kad Dievo buvimo ir amžinojo pasaulio niekas niekad neįrodys nei esant, nei nesant[3]. Visi tokie bandymai veltui. Jėzus Kristus yra ir žmogus, ir Dievas. Todėl jis turi žmogaus kūną ir sielą bei protą, kuris yra sielos dalis. Istorikai nesistengia įrodyti Jėzaus kūno buvimo remdamiesi filosofų doktrinomis, o filosofai, jei ir pamini istorikų duomenis kokiame savo veikale, tai tik dėl konteksto, ne dėl argumentacijos. Nei vieni, nei kiti nelenda į vieną sritį, bandydami joje ką nors įrodyti, remdamiesi kitos srities taisyklėmis. Taip ir Dievas, kuris yra kvailys, nes myli neprotinga meile, kuri vadinama Gailestingumu, nepriklauso vien tik kūno ar vien tik proto taisyklėms. Tiesą sakant, net žmogaus kūnas paklūsta kūno dėsniams, protas — proto principams, o siela — sielos kažkam, kam dar nesame sugalvoję termino.
