Atpirkėjo Gimdytojos Mergelės Marijos elgesys gali pamokyti kiekvieną, sekantį Kristumi. Kai Jai apsireiškė angelas Gabrielius, Ji sutriko, nes dar niekas iš mirtingųjų nebuvo girdėjęs žodžių, iškeliančių išskirtinį žmogui suteiktų Viešpaties malonių grožį (plg. Lk 1, 28–29). Trumpas Marijos sumišimas nesutrukdė Jai pagalvoti, o ką reiškia tai, kas dabar vyksta? Išklausiusi visą šio Dievo pasiuntinio paaiškinimą, Ji padarė tokį sprendimą, kurio padarinių, pakeitusių žmonijos istorijos raidą, dar negalėjo suvokti...
Dievo Sūnus, ketindamas įsikūnyti Marijos įsčiose, Jos neapdovanojo visažinyste, bet suteikė išmintingiausią nuolankumą, kurio apšviesta ir Šventosios Dvasios veikiama, Ji, remdamasi gyvu tikėjimu, aiškiai bei tvirtai visiškai atsidavė Visagaliam Dievui, nes savo sieloje leido įsišaknyti tobulą ramybę ateities įvykių išsipildymui teikiančiai tiesai: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37).
Marija mus moko tikėti ne tokiu Dievu, kurio netikrą įvaizdį prisimena žmonės, norėdami pateisinti savo netinkamą gyvenimo būdą, kartais sau sofistiškai sakydami, kad Jis – ne visagalis, nes, pavyzdžiui, negali sukurti akmens, kurio pats nepakeltų, bet Ji mus kviečia, užuot darius lengvapėdiškus sprendimus, stabtelėti ir prisiminti, kad dabar mus kiaurai mato Dievas; truputį apsvarstyti, kaip Jis galėtų pasielgti, ir tik tada su pasitikėjimu tarti šiuos ar panašius žodžius: „Viešpatie, kaip Marija, priimu Tavo valią, kuri yra meilė, stiprinanti mano tikėjimą, nes be jo ne tik „neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6), bet neįmanoma prasmingai gyventi ir po savo mirties paveldėti vienintelį Gyvenimą…“
Žymus baptistų pamokslininkas, gyvenęs XIX amžiuje, Čarlzas Sperdženas (Charles Spurgeon) štai taip įvertino Švč. M. Marijos tikėjimą Dievu. Apie Mariją, pagimdžiusią Vaikelį ir svarstančią įvykius, susijusius su Juo, jis rašė: „Ši palaiminta moteris panaudojo tris savo esybės galias: atmintį – ji įsiminė visus tuos žodžius; jausmus – ji laikė juos širdyje; protą – ji apsvarstė juos. Atmintį, jausmus ir protą ji lavino tuo, ką išgirdo. Mylimasis, atsimink, ką girdėjai apie savo Viešpatį Jėzų ir ką Jis padarė dėl tavęs. Paversk savo širdį auksiniu manos indu, saugančiu prisiminimus apie dangiškąją duoną, kuria maitinaisi prabėgusiomis dienomis. Tegul tavo atmintis kaupia apie Kristų viską, ką jautei, sužinojai ar patikėjai, ir švelni tavo meilė amžiams tvirtai teįsikimba į Jį.“
Marija, skendėdama šlovingos amžinybės spinduliuose ir nuolatos matydama iš Trejybės Širdies trykštantį (visos kūrinijos gyvybingumą palaikantį) neišsenkančios meilės šaltinį, dega troškimu per maldingus įkvėpimus dažnai mums priminti, kad svarbiausias užsiėmimas žemėje yra tikėti Jos Pagimdytąjį, kurį mūsų atpirkti siuntė Dievas Tėvas (plg. Jn 6, 29). Kaip Marija kaskart dėmesingai apsvarstykime Dievo žodį ir vis rečiau ignoruosime Viešpaties valią, nes suvoksime, jog stengtis gyventi dieviškos malonės ritmu yra tūkstančius kartų geriau nei vieną kartą egoistiškai pataikauti sau ir, užuot sugyvenus su pačiu savimi, širdyje jausti vidinę priešpriešą, vagiančią mūsų ramybę bei rafinuotais būdais stumiančią mus šalin nuo Dievo...
Tikėjimas ir meilė neegzistuoja vienas be kito. Kuo giliau tikime Dievą, tuo tinkamiau realizuojame troškimą mylėti Jį konkrečiais veiksmais. Ir kuo labiau Jį mylime, tuo labiau neapkenčiame (be pykčio, ramiai) nuodėmės, nes ji – geležinė uždanga, atskirianti mus nuo Jo ir savęs. Bet koks mėginimas tarnauti ir sau, ir Dievui yra veidmainiškas dvigubų standartų laikymasis, vedantis į fiasko. Kartais Dievas leidžia mums pakliūti į tokias situacijas, kurios mus savaip supurto ir padeda išsilaisvinti iš nelemto dvasinio drungnumo ir žmogaus būtį pažeminančios menkystės. Tai – kartais neišvengiamai skausmingo praregėjimo einant link Dievo kelias, nes Jo gailestingumas galiausiai suminkštins mūsų užsispyrusią širdį ir suteiks prarastą sveiko proto dovaną.
Viešpats visada mums siūlo tai, kas geriausia ir mažiausiai skauda. Beje, koks geras tėvas savo mylinčių vaikų neauklėja griežtai (žr. Žydi 12, 7), trokšdamas, kad jie dėl apgaulingai viliojančio takelio, neišklystų iš tikėjimo ir dorybių kelio. Ir „Dievas griežtai auklėja, ką myli“ (Žyd 12, 6), nes tai duoda negendančių vaisių...
O ką daro gera savo vaikų motina? Be abejo, kai reikia, ji moka taikliu, taktišku, teisingu, perspėjančiu, o kartais ir griežtu žodžiu pamokyti savo atžalą. Kai ji vis kelia savo maldingą širdį į Dievo Motiną ir Jėzų, atsakingą savo motinystės pašaukimo misiją atlieka geriausiai...
Motinos dieną sveikiname visas mamas, o mirusioms teatsiveria Dangus; teišvysta jos meile žėruojantį Dievą, o šalia Jo – didžią visų mūsų Užtarėją Mariją.
