Katalikų pamaldumo tradicijoje Mergelei Marijai skirtą gegužės mėnesį popiežius Pranciškus pradėjo vizitu Dieviškosios Meilės Motinos šventovėje, šalia Romos, ir malda už taiką. Paprastai per tradicines gegužines pamaldas giedama Švč. M. Marijos litanija (vadinamoji Loreto litanija – pagal kitos garsios Marijai dedikuotos šventovės vardą), tačiau antradienio pavakare popiežiaus Pranciškaus vadovautose gegužinėse pamaldose buvo kalbami ir Rožinio skausmo slėpiniai. Šventasis Tėvas kartu su romiečiais prašė Dievo Motinos užtarimo visam nesantaikos kamuojamam pasauliui, o ypač Sirijai.
Dieviškosios Meilės Motinos šventovės – arba tiesiog „Dievo meilės“ šventovės (it. Divino Amore) istorija siekia aštuonioliktojo amžiaus vidurį – 1740 m. pavasarį toje vietoje duotą Marijos globos ženklą. Piligrimas, iš pietų keliavęs į Romą, jau visai priartėjęs prie miesto, laukuose ties vienuoliktą amžių siekiančios, bet tuo metu beveik apleistos Castel di Leva gyvenvietės, buvo apsuptas gaujos sulaukėjusių šunų. Nei pabėgti, ne apsiginti nebuvo jokių galimybių, bet kaip tik tą akimirką keliauninkas pamatė virš apleisto miestelio vartų bokšte esantį Marijos paveikslą. Jame pavaizduota Mariją ir virš jos, balandžio pavidalu, nusileidžianti Šventoji Dvasia – Dieviškoji meilė. Šunų gauja staiga pasitraukė. Keliauninkas suprato, kad Marijai užtariant įvyko stebuklas.
Nuo to laiko Romos pakraštyje esančią gyvenvietę pradėjo lankyti maldininkai. Marijos paveikslas iš vartų bokšto buvo perkeltas į ant kalvos pastatytą nedidelę bažnyčią. Apleista gyvenvietė tapo gausiai lankoma Marijos šventove. Nuo seno iki mūsų dienų kas savaitę rengiamos piligriminės kelionės pėsčiomis. Piligrimystė prasideda šeštadienio vakarą Romos centre ir užsibaigia sekmadienio rytą šventovėje aukojamomis Mišiomis. Prieš pat 2000 metų jubiliejų buvo pastatyta ir popiežiaus Jono Pauliaus II konsekruota nauja erdvi šventovės bažnyčia, įkomponuota į kalvos šlaitą.
Svarbus Dieviškosios Meilės Motinos šventovės ir viso Romos miesto istorijos įvykis buvo didžiulis maldos vajus 1944 m. Prie Romos artėjant karo frontui, Šventojo Sosto diplomatai pradėjo slaptas derybas tiek su vokiečių įgula, tiek su artėjančios amerikiečių ir britų kariuomenės vadais, prašydami, kad Romos miestas būtų apsaugotas nuo karo veiksmų. Popiežius Pijus XII paragino romiečius melsti Dieviškosios Meilės Motinos užtarimo. Maldos buvo išklausytos. Vokiečiai pasitraukė į naujas gynybines pozicijas šiauriau Romos, o sąjungininkai be šūvio užėmė miestą. Krikščionybės ir pasaulio kultūros paveldas beveik nenukentėjo.
Dieviškosios Meilės Motinos šventovėje vėl buvo meldžiamasi už taiką, buvo prašoma, kad kuo greičiau baigtųsi jau daugiau kaip septynerius metus trunkantis karas Sirijoje. Maldai popiežius Pranciškus vadovavo senoje bažnytėlėje. Maldininkai buvo susirinkę aikštėje prie senosios šventovės, naujojoje bažnyčioje ir visoje šventovės teritorijoje. Šia proga nebuvo numatytos oficialios kalbos. Prieš išvykdamas, popiežius pasisveikino su šventovės globos namuose gyvenančiais senais žmonėmis ir su prieglobstį gavusiomis motinomis su kūdikiais. Kelis sveikinimo žodžius popiežius taip pat skyrė prie šventovės susirinkusiems žmonėms.
