Penktasis Velykų, paskutinis, balandžio mėnesio sekmadienis primena mūsų pašaukimą – gyventi Kristumi, Jo Evangelija ir Jo žinia. Evangelijoje pagal Joną Jėzus vaizdingai palygina Dievo ir žmogaus santykį kaip vynmedžio ir šakelės. Žmogaus gyvenimo laimės formulė yra gyvenimas, sutelktas į artimą, o ne save. Esame laimingi, kai nešame dvasinį vaisių gerumu, paprastumu, gailestingumu, dosnumu ir šventumu.
Kai šiandien išgirstame apie įvairiausias skaudžias nelaimes, ieškome tų nelaimingų nutikimų priežasčių. Beveik prieš 40 metų žemutiniame Manheteno rajone – Niujorke (JAV) – užsidegė didelis namas. Pavojaus signalas suveikė laiku, gaisrininkai atvyko taip pat laiku. Avarinio išėjimo durys buvo atidarytos irgi laiku. Žmonės laimingai išsigelbėjo, bet statinys sudegė iki pamatų. Tik po to buvo pastebėta, kad miesto vandenys iki namo taip ir nebuvo atvesti...
Koks keistas sutapimas, kiek šiandien daug žmonių gyvena „atjungti“, labiau patys atsiriboję, nuo Dievo malonės artumos, todėl vis labiau įsigali mūsų visuomenėje abejingumas, susitaikymas su esama dvasinės dykumos padėtimi, kai greičiau galas su galu vos suduriamas pirmiausia dvasinėje plotmėje, o vėliau ir medžiaginiame lygmenyje. Jėzus vaizdingai šiandien mums primena, kad „kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
