Balandžio 23-ąją kartu šv. Jurgiu Bažnyčios liturginis kalendorius minėjo ir kankinį šv. Vaitiekų – Adalbertą, nužudytą per Jurgines 997 m. Kadangi šv. Jurgis yra vienas Lietuvos globėjų, Lietuvoje jo šventei skirtas pirmumas, o Adalberto – Vaitiekaus minėjimas nukeliamas į balandžio 24-ąją.
Būsimas šventasis gimė apie 956 m. čekų aristokratų šeimoje. Tėvai jam suteikė Vaitiekaus, kurį po Sutvirtinimo sakramento papildė kitas – Adalberto vardas. Jaunystėje Adalbertas buvo išsiųstas mokytis į Magdeburgo katedros mokyklą. Grįžęs į Čekiją 983 m. jis tapo Prahos vyskupu. Vis dėlto, dėl ganytojiško uolumo ir nesitaikymo su vietinių didikų papročiais, buvo priverstas iš Prahos pasitraukti. Ketino keliauti į Šventąją Žemę, tačiau pasiekęs Italiją atsisakė minties toliau keliauti ir kurį laiką pasiliko Romoje, apsigyveno Aventino kalvos benediktinų šv. Alekso vienuolyne. Negalėdamas sugrįžti į Prahą, nukeliavo į tuo metu dar tik besikuriančios ir evangelizuojamos lenkų valstybės sostinę Gniezną, kur gavęs karaliaus pritarimą ėmė apaštalauti tarp dar pagonių lenkų. Su nedilele palyda jis taip pat persikėlė per Vyslos upę į prūsų žemes ir jiems skelbė Kristų. 997 m. pavasarį šv. Jurgio minėjimo dieną Adalbertas buvo pagonių prūsų nužudytas. Manoma, kad jis užrūstinęs pagonių žynius, tą pačią dieną šventusius pavasario šventę.
Vyskupo misionieriaus mirtis sukrėtė jo bičiulį Šventosios Romos imperijos valdovą Otoną III. Jis iš prūsų išpirko Adalberto kūną, ėmė rūpintis jo kaip kankinio kanonizavimu, kas ir įvyko vos po dvejų metų nuo jo mirties, jau 999-aisiais. Jo relikviją imperatorius padovanojo Gniezno katedrai, iš kurios šventasis išvyko į misijas tarp pagonių. Imperatoriaus rūpesčiu buvo pastatyta keletas naujų šv. Adalbertui dedikuotų bažnyčių. Viena jų – Romos Tiberio upės saloje. Šios bažnyčios titulas greit buvo pakeistas į šv. Baltramiejaus, nes kaip tik tuo metu į Romą buvo atgabentos ir šioje bažnyčios patalpintos apaštalo kankinio Baltramiejaus relikvijos.
Beje, Romos šv. Baltramiejaus bažnyčia, prieš keliolika metų buvo paskelbtą mūsų laikų kankinių šventove. Joje saugomos dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių kankinių relikvijos ir atminimo ženklai. Šiais metais bazilikai buvo perduota ir vyskupo kankinio Teofiliaus Matulionio relikvija.
Šv. Adalberto – Vaitiekaus pėdomis skelbti Kristų baltams pagonims netrukus išvyko kitas garsus misionierius kankinys Brunonas – Bonifacas Kverfurtietis. Jis irgi mirė kankinio mirtimi 1009 m. Jo kankinystės aprašyme pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.
