Antradienio Mišių skaitiniai kalba apie dvi skirtingas laikysenas, du skirtingus atsakus į Šventosios Dvasios veikimą. Pirmasis skaitinys iš Apaštalų darbų pasakoja kaip entuziastingai Kristaus žinia skelbiama Antiochijoje, kuri įtikėjusius imta vadinti „krikščionimis“. Evangelistas Jonas kalba apie kitokią laikyseną – Jeruzalės šventyklos lankytojai nenori priimti Dievo naujienų, priešinasi, yra užsidarę. „Aš jums pasakiau, tik jūs netikite” – priekaištauja jiems Jėzus.
„Jie nesugeba atpažinti laiko ženklų, - sakė popiežius, komentuodamas pastarųjų laikyseną, - jie vergauja savo žodžiams ir idėjoms. Jie vis grįžta prie to paties klausimo, nemoka išeiti iš savo uždaro pasaulio, jie prikaustyti prie savo idėjų. Jiems buvo suteiktas gyvenimo įstatymas, tačiau jie taip įstatymą „išdistiliavo“, kad jis virto ideologija. Dabar jie sukasi, sukasi ir nesugeba išeiti. Į kiekvieną naujumą jie reaguoja kaip į pavojų“.
Visai kitokią laikyseną matome gimstančioje Bažnyčioje. Jie klusniai priėmė Šventosios Dvasios paskatas, nebijojo naujumo, nesiteisino, kad „visada taip buvo daroma“. „Bažnyčia buvo judri, keliaujanti Bažnyčia, nestovėjo vietoje, ėjo vis pirmyn. Ji buvo misionieriška Bažnyčia, o ne uždaras išrinktųjų būrelis. Bažnyčios pusiausvyrą lemia jos judrumas, jos klusnumas Šventajai Dvasiai. Kai kas sako, kad Bažnyčios pusiausvyra panaši į dviračio pusiausvyrą: jei juda – išlaiko pusiausvyrą, jei sustoja – pargriūva. Tai iš tiesų neblogas pavyzdys“.
„Visada bus pasipriešinimo Šventajai Dvasiai, iki pasaulio pabaigos. Viešpats tesuteikia mums malonę priešintis tam, kam reikia priešintis, tam, kas iš piktosios dvasios, tam, kas iš mūsų atima laisvę, o kartu tepadeda jis mums būti atviriems naujumui, tačiau tik tam, kuris yra iš Dievo, kuris ateina su Šventosios Dvasios galia. Tesuteikia mums Viešpats malonę atpažinti laiko ženklus, priimti pačius geriausius sprendimus“.
