1941 metų liepos 29 dienos rikiuotės metu stovyklos komendanto pavaduotojas Karlas Fritzschas atrinko dešimt kalinių, turėjusių mirti badu.
Tai buvo bausmė ir perspėjimas kitiems – už vieno iš KS Aušvico kalinių pabėgimą. Tarp pasmerktųjų buvo vienas savanoris. Stovykloje jis buvo žinomas kaip numeris 16670. Tai buvo Maksimilijonas Marija Kolbė (Maksymilian Maria Kolbe).
Į stovyklą jis buvo atgabentas vos prieš du mėnesius. Nepaisant to, jau buvo spėjęs pasižymėti. Apie šį pranciškoną pasakojo kartu kalėję žmonės, kuriems pasisekė išgyventi karą. Kunigas Konradas Szweda kalbėjo apie jo nepalaužiamą laikyseną, kitų kalinių palaikymą, taip pat apie ganytojiškas paslaugas, kurias teikė nepaisydamas draudimo ir persekiojimo – jis sakė pamokslus, klausė išpažinčių, laimino. Kazimierzas Piechowskis, garsus Aušvico bėglys, gyveno bloke, į kurį pateko ir tėvas Maksimilijonas. Jis prisiminė, kaip pranciškonas pakėlė jam ūpą jau po pirmo atsitiktinio susitikimo. Jis ragino neprarasti vilties. Iš daugelio liudininkų, taip pat ir Piechowskio pasakojimų žinome, kas vyko per garsiąją rikiuotę, kurios metu tėvas Kolbė paaukojo savo gyvybę.
14 bloko rikiuotė buvo sušaukta pabėgus vienam iš jo kalinių. Stovyklos valdžia sėkmingo pabėgimo atveju paprastai taikydavo kolektyvinę atsakomybę. Ilgai pralaukę rikiuotėje, kaliniai sužinojo, kad už bausmę dešimt iš jų bus numarinti badu. Esesininkai – stovyklos komendanto Rudolfo Hößo padėjėjas Karlas Fritzschas ir Gerhardas Palitzschas – pradėjo atranką. Vienas iš atrinktųjų kalinių, keturiasdešimties dar neturintis kareivis Franciszekas Gajowniczekas, ėmė maldauti pasigailėjimo. Šaukė, kad jo nežudytų, kad turįs žmoną ir vaikų. Tuomet iš rikiuotės savavališkai žengė kitas kalinys. Jis tyliu, bet tvirtu balsu pasisiūlė Fritzschui mirti vietoj Gajowniczeko. Šis gestas sukėlė trumpą sumišimą net žiaurumu garsėjusiam komendantui. Tėvo Maksimilijono pasiūlymas buvo priimtas. Ši scena, vėliau daugybę kartų vaizduota paveiksluose, atvirukuose, kino ir televizijos ekranuose, pasakota prisiminimuose, apsakymuose, teatro pjesėse ir istorinėse knygose kaip vieno žmogaus didvyriškumas totalitarizmo akivaizdoje, stipriai įaugo į lenkų kultūrą.
Pasmerktieji buvo nuvesti į 11 bloką, kuriame buvo stovyklos kalėjimas. Bado bunkeryje, kentėdamas nuo visiško išsekimo ir plaučių ligos, Kolbė išgyveno daugiau nei dvi savaites. Kartu kalėjusiųjų atsiminimuose iškyla iš vienutės skambėjusių maldų ir giedamų Marijos valandų giesmių motyvas. Tėvas Maksimilijonas Kolbė mirė 1941 metų rugpjūčio 14 dieną, nužudytas fenolio injekcija. Kitą dieną jo kūnas buvo kremuotas.
Pirmoji žinia apie kankinišką jo mirtį pasaulį už stovyklos ribų pasiekė tėvo Ludwiko Piuso Bartosiko, kartu su juo areštuoto „Nekaltosios riterio“ redaktoriaus, dabar palaimintojo, dėka. Jis į Nepokalianovą atsiuntė laišką, kuriame rašė: „Tėvo Maksimilijono mirtis man padarė didžiulį įspūdį.“ Oficialią žinią stovyklos valdžia į vienuolyną atsiuntė tik 1942 metų sausį. Tuo metu pasakojimai apie didvyrišką tėvo Maksimilijono laikyseną jau sklido tarp kalinių. Kartu su jais žinia pateko ir į Dachau stovyklą. 1943 metais tarp lenkų kareivių Jeruzalėje ir Paduvoje ėmė plisti skrajutės su šio kankinio biografija ir malda dėl jo beatifikavimo. Tačiau plačiau žinia pasklido tik išlaisvinus Aušvicą ir Dachau. Jau pirmajame pokariniame „Niekaltosios riterio“ numeryje 1945 m. liepą pasirodė tuomet dar fragmentiška informacija apie tėvo Maksimilijono mirties aplinkybes. Po šios publikacijos pradėjo atsiliepti vis nauji liudininkai, tarp ir jų ir išgelbėtasis Franciszekas Gajowniczekas. Jis visą likusį gyvenimą buvo stipriai susijęs su Nepokalianovo vienuolynu. Po mirties 1995 metais jis tapo vienu iš dviejų pasauliečių (kartu su vienuolyno fundatoriumi kunigaikščiu Janu Druckiu-Lubeckiu), palaidotų vietinėse vienuolyno kapinėse. Pirmaisiais metais po karo pasirodė ir literatūriniai pasakojimai apie tėvo Maksimilijono gyvenimą ir mirtį, pavyzdžiui, Gustawo Morcineko ir Jano Dobraczyńskio.
Dvi karūnos
Rajmundas – tokiu vardu buvo pakrikštytas būsimasis tėvas Maksimilijonas – gimė 1894 metų sausio 8 dieną Zduńska Woloje, netoli Lodzės. Jo tėvas buvo vokiečių kilmės, o motina – lenkė. Jis buvo antrasis iš penkių brolių. Po kelerių metų Kolbės persikėlė į Pabianices. Visi biografai pabrėžia ypatingą šeimos pamaldumą. Neabejotinai aplinka, kurioje buvo auklėjamas Rajmundas, turėjo įtakos jam renkantis gyvenimo kelią. Jau po jo mirties motina laiške pranciškonams aprašė Marijos apsireiškimą, kurį šis patyręs vaikystėje. Meldžiantis po šv. Komunijos jam pasirodžiusi Dievo Motina. Ji parodžiusi jam dvi karūnas – baltą ir raudoną. Tai turėję simbolizuoti gyvenimo kelią: balta – tyrumą (dvasinį kelią), o raudona – kankinio mirtį. Jaunas berniukas turėjo pasirinkti… abi. Dviejų karūnų motyvas tapo vienu iš Maksimilijono Kolbės simbolių. Po kankiniškos mirties šis simbolis buvo įamžintas daugybėje darbų. Jis atsirado ir Teresino savivaldybės, kurioje įsikūręs Nepokalianovo vienuolynas, herbe.
Lemtingu momentu Rajmundo gyvenime tapo jo dalyvavimas misionieriškuose mokymuose, kuriuos 1907 metais Pabianicėse vedė iš Lvovo atvykę pranciškonai. Jis kartu su broliu nusprendė prisijungti. Tai nebuvo lengva, nes tuo metu Lvovas ir visa Galicija priklausė Austrijai-Vengrijai. Į kelionę jie išsiruošė su tėvu, vieninteliu turėjusiu pasą. Iki galo nežinome, kaip berniukai įveikė kordoną. Greičiausiai jie tai padarė nelegaliai, padedami vietinio kaimiečio, pervežusio juos per sieną į sutartą vietą, kur jau laukė tėvas. Abu ėmė mokytis Mažojoje seminarijoje, vėliau įstojo į vienuolių pranciškonų ordiną. Rajmundas gavo vienuolio vardą Maksimilijonas. Tai nebuvo atsitiktinumas. Šis vardas, kilęs iš lotyniško žodžio „maximus“ – didžiausias, puikiai atitiko jo ambicingą būdą ir pasiryžimą siekiant užsibrėžto tikslo. Turint omenyje, kad pranciškonai buvo vadinami „mažaisiais broliais“ (lot. minores), šis vardas rodė įvairiapusę jo asmenybę.
Greitai Maksimilijonas kartu su keliais kitais broliais buvo išsiųstas studijuoti į Romą, iš kurios grįžo apgynęs dvi daktaro disertacijas. Legendiniame Popiežiaus Grigaliaus universitete, kur tuo metu studijavo daug lenkų, jis baigė filosofiją, o neseniai įkurtoje pranciškonų mokykloje „Seraphicum“ – teologiją. Amžinajame mieste praleido Pirmojo pasaulinio karo metus. Ten 1918 m. balandžio 28 dieną priėmė dvasininko šventimus.
Nekaltosios riteris
Būdamas Romoje jis pradėjo ir vieną iš viso savo gyvenimo darbų – 1917 metais kartu su keliais kitais broliais įkūrė Nekaltosios riterių draugiją (lot. „Militia Immaculatae“, sutrumpintai MI) – nuo pat įkūrimo masinę, siekiančią suburti viso pasaulio tikinčiuosius misionierišką organizaciją. Pirmajame statuto projekte jis suformulavo tikslą: „Stengtis atversti nuodėminguosius, eretikus, schizmatikus ir pan., o labiausiai – masonus, ir visus pavesti Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos globai.“ Impulsu įkurti draugiją tapo net Romoje matoma ateizacija ir ryški masonų veikla. Ši tarptautinė misionieriška organizacija veikia iki šiol ir vienija žmones, norinčius puoselėti Marijos kultą. Iš pradžių ji vienijo tik dvasininkus, bet nuo 1920 metų į savo gretas priima ir pasauliečius. Tėvas Maksimilijonas dažnai pabrėždavo: „Draugija nėra kokia nors organizacija, tai judėjimas, turintis patraukti mases, atplėšti jas nuo šėtono.“ Įkūrėjas buvo nustatęs tris priklausymo ordinui formas: pradinę – neorganizuotą, paremtą angažavimusi maldai (žymimą simboliu MI-1), toliau būrimosi į draugiją, pvz., parapijoje (MI-2) ir formalią narystę kartu su apaštaliniu angažavimusi (MI-3). Draugijos nariai vadinasi riteriais. Tarptautinis Nekaltosios riterių centras yra įsikūręs Nepokalianovo vienuolyne. Atpažinimo ženklas ir vienas iš misionieriškos veiklos būdų buvo vadinamojo stebuklingo medalikėlio, susijusio su Nekaltu Dievo Motinos Prasidėjimo kultu, propagavimas. Medalikėlis vaizduoja Nekaltąją Dievo Motiną, stovinčią ant Žemės rutulio ir primynusios žalčio galvą. Iš jos rankų sklinda spinduliai, simbolizuojantys malones, kurių galima iš jos sulaukti. Medalikėlio kulto pradininkė pirmojoje XIX a. pusėje buvo šv. Kotryna Labouré. Jo dėvėjimas turėjęs liudyti savo gyvenimo pavedimą Dievo Motinos globai. Maksimilijonas Kolbė buvo karštas tokios pamaldumo formos propaguotojas, pranciškonai tęsė jo veiklą ir po karo – masiškai gamino ir platino medalikėlius.
Grįžimas į tėvynę
Pirmąsias Mišias jis laikė dar Romoje, bet jau 1919 metais grįžo į Lenkiją. Atvyko į Krokuvą ir beveik iškart buvo paskirtas dėstyti dvasinėje seminarijoje. Deja, darbą jam gerokai sunkino progresuojanti džiova. Nepaisydamas kliūčių, jis skleidė Nekaltosios riterių idėją, taip pat ir tarp pasauliečių. 1922 metais pradėjo leisti mėnraštį „Rycerz Niepokalanej“ (Nekaltosios riteris), tapusį oficialiu draugijos organu. Kaip ir daugelį darbų vėliau, leidybinę veiklą tėvas Maksimilijonas pradėjo nuo nulio. Kiekvieną naują uždavinį jis spręsdavo asmeniškai, dažnai neturėdamas tam reikiamos kvalifikacijos, bet nepalaužiamo tikėjimo ir nuoseklaus darbo dėka greitai įgusdamas.
„Nekaltosios riteris“ gimė skausmingai. Buvo nelengva gauti sutikimą iš vienuolyno vyresniųjų, bet dar sunkiau rasti išteklių kiekvieno numeriui surinkti, spausdinti ir paskirstyti. Pradėdamas kovą dėl naujo žurnalo, Maksimilijonas negalėjo žinoti, kad žengia vienu svarbiausių savo gyvenimo kelių. Greitai leidėjo veikla taps jo skiriamuoju ženklu.
Iš Krokuvos redakcija buvo perkelta į Gardiną, ten buvo įkurta kukli leidykla. Mėnraščio populiarumas pamažu augo. Iš pradžių tiražas siekė 5 tūkstančius egzempliorių, po dvejų metų jis jau buvo dvigubai didesnis. Šio žurnalo turinys buvo daugiausia religinis, iš dalies – publicistinis. Skiriamasis jo bruožas buvo prieinamumas – tiek turinio, tiek kainos atžvilgiu.
Nepokalianovas
Praėjus dešimčiai metų po Nekaltosios riterių ordino įkūrimo, tėvas Kolbė iš paribio persikėlė prie Varšuvos ir Teresino dvarui priklausančioje žemėje netoli Sochačevo, gautoje iš kunigaikščio Jano Druckio-Lubeckio, ėmė statyti naują pranciškonų vienuolyną su leidykla. Pradėjo nuo Dievo Motinos skulptūros, iki šiol sveikinančios į Nepokalianovą atvykstančius svečius. Ši vieta yra patogioje vietoje – ji tik 40 km nuo Varšuvos, šalia geležinkelio linijos į Poznanę. Formalumus pavyko sutvarkyti 1927 metų viduryje, ir jau lapkričio 21 dieną spartietiškomis sąlygomis pradėjo veikti leidykla ir „Nekaltosios riterio“ redakcija. Žurnalo tiražas su kiekvienais metais vis didėjo ir prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią jau siekė milijoną egzempliorių. Buvo leidžiama ir jaunesniems skaitytojams skirta žurnalo versija – „Nekaltosios riteriukas“. Ilgainiui Nepokalianove susiformavo rimtas religinės spaudos leidybos centras. Čia buvo leidžiami du populiarūs mėnraščiai, o nuo ketvirtojo dešimtmečio ir dienraštis („Mažasis dienraštis“ - „Mały Dziennik“), taip pat buvo leidžiamos knygos. Nepokalianovo spauda, kurią galėtume priskirti religinės-visuomeninės spaudos kategorijai, buvo masinio pobūdžio. Skaitomiausi pasaulietiniai periodiniai leidiniai nesiekė ir ketvirtadalio „Riterio“ tiražo. Čia spausdintos publicistikos turinio analizė yra atskiro straipsnio tema, taip pat ir diskusija apie kaltinimus antisemitizmu. Tačiau kalbant apie patį tėvą Maksimilijoną reikėtų pabrėžti, kad žydų tema jam nebuvo svarbiausia. Savo mokymuose jis daugiausia dėmesio skirdavo misionieriškai veiklai ir dvasiniam augimui.
Nepokalianovo centras turėjo naujovišką poligrafinę infrastruktūrą leidyklai aptarnauti ir savą platinimo tinklą, sukurtą padedant Nekaltosios riteriams. Ketvirtajame dešimtmetyje imtasi naujos iniciatyvos – įkurta iki šiol veikianti vienuolyno Savanoriška ugniagesių tarnyba, imta rūpintis gauti leidimą radijo transliacijoms. Be to, Maksimilijonas susidomėjo naujomis televizijos teikiamomis evangelizavimo galimybėmis. Leidyklos reikmėms jis planavo pastatyti nedidelį oro uostą. Pradėta ruoštis bažnyčios statyboms. Tėvo Maksimilijono vizijoje Nepokalianovas turėjęs tapti ekonomiškai save aprūpinančia vieta. Tam broliai netgi pastatė nuosavą elektrinę, augino didžiulį daržovių daržą; jie išmoko daugybę dalykų – siūti, kirpti plaukus, netgi gydyti. Nepokalianovo vienuolynas augo ne tik materialiai. Prieškariu jis vykdė ir aktyvią apaštalavimo veiklą. Vienu svarbiausių jos padėjėjų buvo Nekaltosios riterių draugija. Tėvui Maksimilijonui rūpėjo palaikyti ryšį su draugijos nariais, žurnalo prenumeratoriais ir kitomis gerbėjų grupėmis, todėl jis reguliariai su jais susirašinėdavo. Su Nepokalianovo išaugimu buvo susijęs ir Varšuvos pranciškonų provincijos atsiskyrimas 1939 metų rugpjūčio 23 dieną. Prieš prasidedant karui Nepokalianove gyveno 760 vienuolių.
Tuo pat metu tėvui Maksimilijonui pavyko įkurti Nepokalianovą Japonijoje, Nagasakyje (Mugenzai no Sono), kur 1930–1935 metais jis dirbo misijoje. Nemokėdamas japonų kalbos, jis pradėjo leisti „Nekaltosios riterį“ japoniškai („Seibo no Kishi“). Straipsnius rašydavo lotyniškai, o japonai kunigai juos versdavo. Vienuolynas stebuklingai išliko per Nagasakio atominę ataką. Nepokalianovo pranciškonai taip pat vyko į misionieriškas keliones Kinijoje ir Indijoje.
Antrasis pasaulinis karas
Prasidėjus karui dinamiškas Nepokalianovo augimas sustojo. Nutrūko šventyklos statyba, buvo sustabdytas žurnalų platinimas, vokiečiai konfiskavo spausdinimo mašinas. Tėvas Maksimilijonas dar spėjo išsiųsti daugumą brolių į jų gimtuosius namus, kol 1939 m. rugsėjį pats su likusiais buvo areštuotas. Pateko į pereinamąją stovyklą Amtitze, ten išbuvo iki gruodžio. Kai po dviejų mėnesių grįžo į Nepokalianovą, vienuolyną rado apiplėštą. Tačiau nepasidavė ir ėmė rūpintis „Nekaltosios riterio“ leidybos atnaujinimu. Išliko tėvo Maksimilijono susirašinėjimas su vokiečių okupacine valdžia Sochačeve. Iš jos aiškėja, kad jam buvo pavykę gauti sutikimą išleisti vos vieną žurnalo numerį, pasirodžiusį 1940 ir 1941 metų sandūroje. 1941 m. vasario 17 dieną tėvas Maksimilijonas Kolbė buvo areštuotas gestapo ir įkalintas Varšuvos kalėjime „Pawiak“. Pagal vieną iš hipotezių manoma, kad arešto priežastimi tapo to okupacinio „Riterio“ numerio išėjimas, mat jame tėvas Maksimilijonas publikavo drąsų straipsnį apie tiesą. Po trijų mėnesių jį pervežė į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Po karo
Karo metu vokiečių užimtame Nepokalianovo vienuolyne veikė Lenkijos Raudonojo Kryžiaus slėptuvė ir slapta mokykla. Vienuoliai padėjo vietiniams žmonėms, pabėgėliams iš Poznanės krašto, karo pradžioje besislapsčiusių žydų grupei, vėliau – ir Varšuvos sukilėliams.
Pasibaigus karui, netekę savo įkūrėjo ir drauge bendruomenės gvardijono, vienuoliai pamažu grįžo prie kasdienio darbo ritmo. Kaip ir kiti vienuolynai, naudodamiesi komunistų valdžios kova su politine opozicija ir ginkluotu nepriklausomu pogrindžiu, susitelkė ties ikikariniostatus quoatstatymu. Jiems pavyko atnaujinti leidybos veiklą; taip pat buvo gaminami bei platinami ir sakraliniai atributai, ypač stebuklingieji medalikėliai. Šeštojo dešimtmečio viduryje buvo pašventinta nauja bažnyčia.
Kelias į altoriaus garbę
Nepokalianovas nuolat plėtėsi, nors buvo akylai stebimas valdžios ir patyrė daugybę represijų. Augo jo kaip Marijos kulto centro svarba (jau septintajame dešimtmetyje jis tiek Bažnyčios, tiek valstybės vadovų buvo vadinamas sanktuarijumi), tačiau visų pirma jis tapo savo įkūrėjo kulto centru. 1971 m. spalio 17 dieną tėvas Maksimilijonas Kolbė buvo beatifikuotas, o po dešimties metų, 1982 m. spalio 10 dieną, kanonizuotas.
Pasiruošimas beatifikacijai vyko bendro religinio gyvenimo suaktyvėjimo Lenkijoje metu – tuoj po II Vatikano susirinkimo pabaigos, švenčiant Lenkijos krikšto tūkstantmetį ir pradėjus Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo keliones po parapijas. Pati beatifikacija, nors ir glaudžiai susijusi su Nepokalianovu, toli gražu nebuvo nei tik vietinis reiškinys, nei vien Bažnyčios reikalas. Jos reikšmę galima suvokti tik tarptautiniame kontekste – turint omenyje Lenkijos ir Vokietijos santykių kūrimą ir LLR valdžios bendravimo su Apaštališkuoju Sostu pradžią. Tėvo Maksimilijono pavardė buvo paminėta garsiajame Lenkijos vyskupų kreipimesi į vokiečių vyskupus 1965 metais. Tuomet Lenkijos ir Vokietijos vyskupai išleido bendrą memorandumą, pasirašytą kardinolų Stefano Wyszyńskio ir Juliaus Döpfnerio, kuriame buvo gėrimasi tėvo Maksimilijono auka ir deklaruojamas bendras noras susitaikyti. Pasak Bažnyčios šaltinių, beatifikavimo Mišiose, laikytose 1971 m. lapkričio 17 dieną Šv. Petro bazilikoje Romoje, dalyvavo apie 6 tūkstančius lenkų iš Lenkijos. Dvasinių reikalų valdyba pasiūlė, kad į iškilmes galėtų išvykti 1250–1500 dvasininkų. Taip pat planuota rengti „išvykas iš Lenkijos į beatifikavimo iškilmes“, tai buvo nemenkas logistikos iššūkis. Beatifikacijoje gausiai dalyvavo ne Lenkijoje gyvenę tautiečiai. Tuo pat metu daugybėje Lenkijos vietų buvo aukojamos padėkos Mišios. Likus dviem dienoms iki beatifikacijos IV VRM departamento direktorius atsiuntė šifrogramą, kurioje patarė vietinei valdžiai būti itin budriai visoje šalyje (taip pat ir Nepokalianove) rengiamų maldos susirinkimų metu, o iki spalio 17 dienos vidurnakčio atsiųsti raportus apie jų eigą, vyskupų pamokslų turinį ir altorių dekoravimą.
Tėvo Maksimilijono Kolbės kanonizacija vyko jau kur kas sunkesnėmis sąlygomis. Tuo metu Lenkijoje buvo karinė padėtis. Apie komplikuotą vyskupo Józefo Glempo padėtį savo Politikos dienoraščiuoserašė Mieczysławs Rakowskis. Dvasinių reikalų valdyboje buvo svarstoma, kaip geriau išnaudoti kanonizaciją savo tikslams. Ketinta siųsti Lenkijos radijo ir televizijos komandą ir transliuoti iškilmes. Siūlyta spaudos straipsniuose naujo šventojo mirtį pateikti plačiame fašizmo, karo baisumų ir „kovos už taiką ir nusiginklavimą“ temų kontekste. Kaip ir per beatifikaciją, buvo organizuota piligrimų kelionė į Romą. Ketinta pirmiausia į iškilmes deleguoti buvusius koncentracijų stovyklų kalinius ir nusipelniusius „Carito“ veikėjus. Stengtasi iš anksto nuspėti iniciatyvas iš apačios. Didelės lėšos buvo skirtos įmonei „Ars Christiana“, turėjusiai gaminti progines sakralines prekes, reikalaujant, kad ant jų atsirastų ir patriotiniai akcentai – tokiu būdu ketinta išvengti „Solidarumo“ vėliavų ir emblemų. Nepokalianovas buvo įtrauktas į popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminės kelionės tėvynėje maršrutą. (1983 m. birželio 16–23 d.). Birželio 18 d. Šventasis Tėvas ten aukojo iškilmingas šventąsias padėkos už kanonizavimą Mišias. Minias, susirinkusias tomis dienomis Nepokalianove, savo dienoraščiuose aprašė... netgi Mieczysławas Rakowskis (paskutinis komunistinės Lenkijos ministras pirmininkas).
Tėvo Maksimilijono Kolbės pakylėjimas į altoriaus garbę privertė valstybės valdžią pakeisti savo politiką Nepokalianovo ir kitų vienuolynų atžvilgiu. Mat valdžia turėjo įsitraukti į oficialias iškilmes (nepriklausomai nuo neoficialiai vykdytos veiklos), jų organizavimas buvo susijęs ir su viena, ir su kita. Oficiali reakcija į beatifikaciją buvo tėvo Maksimilijono ir kitų Aušvico stovyklos aukų pomirtinis apdovanojimas Virtuti Militari Aukso kryžiumi, remiantis 1972 metų kovo 22 dienos Valstybės Tarybos nutarimu.
Małgorzata Żuławnik – istorikė, dirbo Lenkijos Tautos atminties instituto Švietimo biure
Šis tekstas publikuotas mėnraščio „Pamięć.pl" numeryje7-8/2016.
Balandžio 26 d. 19.00 val., Vilniaus pranciškonų vienuolyne (Pranciškonų g. 1) bus rodoma rež. Michało Kondrato (Lenkija) dokumentinė juosta su vaidybiniais elementais „Dvi karūnos“ (2017, 86 min.). Tai pirmasis filmas, atskleidžiantis iki šiol nežinomus lenkų tėvo Maksimilijono Kolbės gyvenimo momentus – nuo vaikystės iki lemiamo sprendimo savanoriškai atiduoti gyvybę už kitą kalinį Aušvice. „Dvi karūnos“ – tai filmas apie žmogų, siekusį pakeisti pasaulį. Tam tikra prasme jam tai pavyko, tačiau ne visiems žinoma nepaprasta šio žmogaus gyvenimo istorija. Maksimilijonas Kolbė buvo mažakalbis, tačiau žavėjo aplinkinius savo asmenybe. Filme, be kita ko, pristatoma jo veikla už Lenkijos ribų, atskleidžiami įvairiapusiai talentai. Dar paauglystėje Kolbė sukūrė novatorišką įrenginį, daug tobulesnį už anuometinį telegrafą. Mažai kam žinoma, kad jis buvo suprojektavęs net aparatą, skirtą judėti tarp planetų. „Dvi karūnos“ atskleidžia nuostabų vienuolio protą ir atsidavimą jo paties Nepokalianove ir Japonijoje įkurtų vienuolynų veiklai.
Filmas lenkų kalba su lietuviškais titrais. Įėjimas laisvas.
Organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Pranciškonų vienuolynas Vilniuje; partneris: portalas „Bernardinai.lt“
