Trečiadienio bendrojoje audiencijoje šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus sveikino piligrimus ir Romos miesto svečius iš viso pasaulio, tarp kurių buvo ir šv. Onos bažnyčioje Vilniuje susitinkantys maldininkai. Katechezėje Šventasis Tėvas kalbėjo apie krikštą.
Krikšto prasmė, priminė jis, aiškiai iškyla krikšto sakramento šventime, todėl verta įsigilinti į gestus ir žodžius, kurie ištariami ar atliekami krikšto liturgijoje, kad suvoktumėme iš sakramento išplaukiančią malonę ir įsipareigojimą. Šį suvokimą visada pravartu atnaujinti, vėl iš naujo prisiminti, kaip kad per pašlakstymo vandeniu apeigą šv. Mišių pradžioje arba krikšto pažadų atnaujinimą Velyknakčio šventosiose Mišiose.
Krikštas, anot popiežiaus, yra pradžia dvasinės dinamikos, kuri vystosi per visą pakrikštytųjų gyvenimą, kuri leidžia gyventi vienybėje su Kristumi Bažnyčioje. Tai krikščioniško gyvenimo versmė, ištakos. Tai dovana, kurią gavome.
Krikštas: dovana ir atsakymas
Krikšto liturgija pradedama nuo vaiko pasitikimo. Šioje apeigų dalyje yra paklausiama kandidato vardo, nes vardas išreiškia asmens tapatybę. Tai svarbu. Krikštas nėra anonimiškas, jame pristatomas arba prisistatoma vardu. Be vardo liekame nepažystamieji, be teisių ir pareigų. Dievas kiekvieną kviečia vardu, mylėdamas kiekvieną atskirai, kiekvieno iš mūsų konkrečioje istorijoje. Krikštas įžiebia asmeninį pašaukimą gyventi krikščioniškai, kuris turi būti plėtojamas visą gyvenimą. Krikštas apima asmeninį atsakymą, ne pasiskolintą, ne nukopijuotą. Krikščioniškas gyvenimas yra nuaustas iš kvietimų ir atsakymų: metams bėgant Dievas nuolatos taria mūsų vardą, tūkstančiais būdų kviesdamas supanašėti su jo Sūnumi Jėzumi.
Tapimas krikščionimis yra atsakymas į kvietimą, bet taip pat dovana iš aukšto (žr. Jn 3,3-8). Tikėjimo negalima įsigyti, tik prašyti ir gauti dovanai. „Viešpatie, padovanok man tikėjimo dovaną“ yra graži malda. „Kad aš turėčiau tikėjimą!“ yra graži malda. Katechumenų formacija ir tėvų paruošimas, pridūrė popiežius, taipogi padeda žadinti nuoširdų tikėjimą, kuriuo žmonės, apšviesti Šventosios Dvasios malonės, atsako į Kristaus Evangeliją.
Jei suaugę katechumenai patys išreiškia ko trokšta gauti dovanai iš Bažnyčios, tai vaikai yra pristatomi tėvų, kartu su krikštatėviais. Dialoge su jais yra išreiškiama valia, kad mažieji gautų krikšto sakramentą, intencija jį švęsti Bažnyčioje. Tai, tarsi anspaudu, yra patvirtinama kryžiaus ženklu, kurį tiek tėvai, tiek kunigas nykščiu padaro ant vaiko kaktos. Kryžiaus ženklas yra Kristaus ženklas: priklausymo Jam ženklas, jo mums per kryžių gautos atpirkimo malonės ženklas. Šventasis Tėvas paragino tėvus ir mamas, senelius ir seneles, krikštatėvius ir krikštamotes išmokyti vaikus gerai atlikti kryžiaus ženklą, kuris išreiškia tai, ką gavome per krikštą.
Krikštas: mūsų tapatybė
Kryžius yra skiriamasis ženklas, kuris išreiškia tai, kas mes esame: mūsų kalbėjimas, galvojimas, žiūrėjimas, veikimas yra po kryžiaus ženklu, po Jėzaus meilės iki galo ženklu. Jei vaikai paženklinami kryžiaus ženklu ant kaktos, tai suaugusiems katechumenams kryžiaus ženklu pažymimi ir kiti kūno nariai: ausys, kad girdėtų Viešpaties balsą; akys, kad regėtų Dievo veido spindesį; burna, kad atsakytų į Dievo žodį; krūtinė, kad per tikėjimą Kristus apsigyventų širdyje; pečiai, kad išlaikytų švelnų Kristaus jungą.
Kryžiaus ženklu taip pat išoriškai išreiškiame, jog norime įvairias gyvenimo situacijas išgyventi ar priimti krikščioniškai: padarydami kryžiaus ženklą atsibudę, prieš vagį, pavojaus akimirką, norėdami apsiginti nuo blogio, prieš užmigdami pasakome sau ir kitiems kam priklausome, kuo norime būti.
Popiežius priminė kai kur, kai kuriose šeimose praktikuojamą paprotį: ir namuose turėti indelį šventinto vandens, kuriuo galima suvilgyti pirštus ir padaryti kryžiaus ženklą išeinant iš namų arba įeinant, panašiai kaip bažnyčioje. Tai primena – esame pakrikštyti.
„Nepamirškite, pakartoju, gal per daug, gerai išmokykite vaikus kryžiaus ženklo“, užbaigdamas šio trečiadienio katechezę sakė popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas)
