Kaip tapote astronomu ir broliu jėzuitu?
Aš buvau „Sputniko“ vaikas – pradėjau lankyti mokyklą tais metais, kai buvo paleistas pirmasis dirbtinis žemės palydovas „Sputnik“, o kai mokiausi vidurinėje mokykloje – žmonės nusileido Mėnulyje. Kaip aš galėjau neįsimylėti kosmoso? Pradėjęs lankyti jėzuitų vidurinę mokyklą Detroite, susižavėjau jėzuitais. Vėliau pasirinkau Bostono kolegiją, nes tai irgi buvo jėzuitų mokykla, ir pamąsčiau: „Galbūt tapsiu jėzuitu.“
Apie tai pasikalbėjau su vienu kolegijos mokytoju, o jis man uždavė „klausimą žudiką“: „Sūnau, ar dėl šito meldeisi?“ Malda? Kas meldžiasi būdamas aštuoniolikos? Taigi, grįžau į savo kambarį ir iškėliau sąlygą Dievui: „Žinau, Tau labai patinka jėzuitai. Patvirtink, kad taip yra, ir aš tapsiu jėzuitu.“ Bet negavau jokio atsakymo. Sėdėjau jausdamasis kvailai ir svarsčiau, kaip gyvena kunigas. Suvokiau, kad dirba su problemiškais žmonėmis, tokiais kaip vaikai mano bendrabutyje, kurie, kaip man atrodė, turėjo įvairių problemų, kėlusių nuobodulį iki ašarų. Pamaniau, kad šitaip Dievas nori pasakyti, jog tai nėra geras pasirinkimas man. Galiausiai perėjau į Masačiusetso Teologijos institutą, kuris yra „fanatikų mokykla“ ir, pogalais, pats tapau „fanatiku“! Tai istorija, kaip netapau jėzuitu, nors mano galvoje vis kirbėjo „ne dabar“ ar „dar ne dabar“. Kai buvau trisdešimt penkerių, moteris, kurią maniau būsiant tobula žmona man, buvo pakankamai sumani ir įžvelgė, jog iš to nieko neišeis.
Jau buvau padaręs astronomo karjerą ir man tai buvo įdomus užsiėmimas. „Gerai, o kas toliau?“ – klausiau savęs. Ir šovė mintis tapti jėzuitu broliu. Faktas, kad galbūt atrandu pašaukimą, mane gąsdino. Tačiau suvokiau, kad tai buvo pašaukimas, nes niekaip negalėjau jo paaiškinti.
Ir pradėjote dirbti Vatikano observatorijoje?
Ko mažiausiai norėjau įstojęs pas jėzuitus, tai dirbti Vatikano observatorijoje. Mane mažai domino moksliniai tyrinėjimai; didelių tyrinėjimų pasaulis atrodė labai politizuotas ir godus pinigų. Bet buvau davęs klusnumo įžadą, taigi ėmiausi darbo Vatikano observatorijoje. Žinoma, tai buvo didžiausias mano gyvenimo įvykis. Aš įsimylėjęs mokslą, o dirbdamas observatorijoje neprivalau rūpintis dotacijomis ar stengtis ką nors sužavėti. Tiesiog galiu dirbti iš meilės darbui.
Kalbant apie mokslą, pastebėtinas vienas svarbus dalykas – jis padaro jus nuolankius. Galima sutikti žmonių, kurie mokslą nori paversti religija. Dažniausiai tai nėra tikri mokslininkai, nes mano, kad mokslas turi visus atsakymus. O kiekvienas rimtas mokslininkas, žino, jog mokslas neturi visų atsakymų, nes nuolat įsitikina, kad klydo, kad pervertino tai, ką daro. Ir toks nuolankumas gali būti geras dalykas.
Kai kurie mano: jeigu atrasime gyvybę kitose planetose, krikščionybė apsivers aukštyn kojomis. Stephenas Dickas parašė knygą apie mūsų požiūrį į nežemiškas gyvas būtybes. Jis rašo, kad žmonės, teigiantys, jog gyvybės atradimas kitose planetose reikštų religijos pabaigą, tiesiog neįdomūs, nes religingi žmonės nemano, kad tai apskritai būtų problema. Mes pripažįstame: jeigu nežemiškos gyvos būtybės yra iš Kentauro Alfos ar kitos galaktikos, jos vis tiek yra Dievo kūriniai. Viskas yra Dievo kūrinija! Jeigu kada nors atrasime protingų būtybių, turėsime įdomų dialogą apie Jėzaus įsikūnijimo prigimtį. Kitaip reikštų, kad mes čia esame vieniši. Nežinau, kas būtų baisiau.
Ar manote, kad Jėzus galėtų kaip nors įsikūnyti ir kitose planetose?
Nežinau. Tačiau pateiksiu keletą užuominų iš to, ką žinau apie Jėzų. Apaštalas Jonas evangelijoje sako, kad Jėzus, Dievo Žodis, egzistavo pradžių pradžioje. Labai įdomu, kad visatos pradžia yra vienas momentas, kuriame visi esame kartu. Taigi, kad ir kokią Jėzaus „versiją“ nežemiškos gyvos būtybės gavo, tai yra tas pats Jėzus, tas pats Žodis. Žinoma, tai bus Žodis kitokia kalba, atitinkančia kultūrą ir situaciją, kurioje tos nežemiškos būtybės su juo susitinka.
Jeigu tikime, kad tiesa yra viena ir kad Dievas viską sukūrė, ar nėra protinga galvoti, kad pakankamai akylai ieškodami rasime mokslinių nežemiškų gyvų būtybių egzistavimo įrodymų?
Esminis nesusipratimas yra manyti, kad mokslui rūpi įrodymai. Iš tikrųjų mokslas tuo neužsiima, jis nieko neįrodo. Mokslas atskleidžia ir paaiškina, bet niekada neįrodo, nes vienas iš mokslo principų yra tas, kad kiekvienas paaiškinimas yra peržiūrėtinas. Arbitras niekada nesiliauja stebėjęs žaidimo.
Kaip ir Bažnyčia, kuriai nuolat reikia atsinaujinti?
Būtent taip, nes mes nesame tobuli. Patys negalime grįžti atgal į rojų. Yra vienas įdomus skirtumas tarp mokslo ir religijos: ir mokslas, ir religija mėgina perprasti tai, kas visiškai pranoksta bet kokį mūsų supratimą. Skirtumas tas, kad mokslas imasi neapsakomos visatos ir ją bando paaiškinti žmogiškais paaiškinimais, kurie gali būti puikiai suprantami, tačiau niekada nėra visiškai teisingi, nes žmonės visada riboti.
Religijos tiesos yra visiškai teisingos, tačiau niekada nėra tobulai suprastos. Žinau tiesą iš patirties, kad turiu būti brolis jėzuitas, tačiau to nesuprantu. Žinau tiesą, kad Jėzus Kristus, prieš 2000 metų vaikščiojęs Galilėjoje, yra daugiau nei tik žmogus, ir vis tiek žmogus. Tačiau niekada nesugebėsiu to iki galo paaiškinti, nes nėra tinkamų žodžių.
Lygiai kaip ir Eucharistija – ji nėra fizinė problema.
Kaip ir Biblijos Pradžios knyga nėra vadovėlis. Pvz., turiu didelę storą knygą apie gravitaciją, kuriai 20 metų ir kuri yra visiškai pasenusi. Mes žinome, kad didelė dalis to, as joje parašyta, jau nebėra tiesa. Kai kurios Biblijos dalys yra 3000 metų senumo, tačiau tiesos jose yra tokios pat tikros šiandien, kaip ir prieš 3000 metų. Jeigu pamėginsite Bibliją paversti moksline knyga, neturėsime jokios naudos.
Daugelis žmonių nustemba sužinoję, kad Vatikanas turi observatoriją. Argi Bažnyčia negarsėja priešiškumu mokslui?
Mintis, kad mokslas ir religija tarpusavyje kariauja, kilo tik prieš 100 metų. Manoma, kad ji siekia Galilėjaus laikus, tačiau iš tikrųjų yra gana nauja. Buvo mokslininkų, maniusių, kad norint būti geru mokslininku reikia atsisakyti religijos. 1890 m. įkurta Vatikano observatorija siekia parodyti, kad religija nėra nusistačiusi prieš mokslą.
Tarp mano kartos mokslininkų yra tiek pat lankančių bažnyčią, kaip ir tarp kitų žmonių. Dauguma mokslininkų pakankamai gerai išmano religiją, o daugelis tikinčiųjų žino apie religiją, bet nedaug išmano apie mokslą. Aš viliuosi įtikinti savo kolegas, religingus tikinčiuosius, kad mokslas nėra antireliginis ir kad norėdamas būti mokslininku, neprivalai būti ateistu. Priešingai, mokslas yra pagrindas norint geriau pažinti Dievą.
Mūsų tikėjimas sako, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog už jį atidavė savo Viengimį Sūnų. Jis mylėjo pasaulį. Ne tik žmones jame, bet pasaulį. Tai reiškia, kad pasaulis yra geras, ir Dievas nori, kad mes suprastume, kaip šis pasaulis veikia. Mokslininkai tai supranta, tačiau religingi žmonės dažnai ne.
Kaip Bažnyčia įgijo blogą reputaciją mokslo atžvilgiu?
Kai žmonės pradeda kalbėti apie ilgą kovą tarp religijos ir mokslo, aš prašau: „Išvardinkite tris pavyzdžius.“ Jie pradeda: „Galilėjus ir, ir...“ Dar gali paminėti Darvino evoliucijos teoriją, tačiau iš tikrųjų oficiali Bažnyčios pozicija apie ją yra „palaukim ir pamatysim“. Mes nesame fundamentalistai. Žinoma, kai kurie Bažnyčios pasisakymai praėjusiame amžiuje skamba kaip antievoliuciniai. Galima rasti Bažnyčios pasisakymų apie bet ką. Bažnyčia nėra vienas asmuo. Jos kūnas sudarytas iš žmonių, į Dievą žvelgiančių iš šiek tiek kitos perspektyvos. Norint susidaryti visapusišką vaizdą, reikia apimti visus tuos požiūrius.
Tai kaip Bažnyčia žiūrėjo į mokslą praeityje?
Net ir tarp ankstyviausių teologų rasite tvirtai tikėjusių, kad, Biblijai kalbant apie kūriniją, to nereikia suprasti raidiškai. Bažnyčia seniai pripažino, jog įsikūnijimas reiškia, kad fizinį pasaulį verta tyrinėti, kad jis yra palaimintas. Viduramžiais Johnas Eriugena rašė mokslinį traktatą, paaiškindamas, kodėl mokslas yra būdas pažinti Dievą. XI–XII a. vienuolis Rogeris Baconas parašė veikalą, dėl kurio jis buvo pavadintas chemijos tėvu. Bažnyčios mokytojas Albertas Didysis, mokęs Tomą Akvinietį, vadinamas geologijos tėvu, nes parašė knygą apie mineralogiją. Koperniką parašyti knygą padrąsino kardinolas. Bažnyčia pradėjo steigti universitetus, atvėrusius kelią mokslui. Mes nebijome tiesos, net jei ir neturime visapusiško jos vaizdo, beje, kurio niekada ir neturėsime.
Tačiau Bažnyčia neigiamai vertinama dėl to, kad prieštarauja apvaisinimui in vitro, embrionų tyrimams, klonavimui. Ar nemanote, kad vis dėlto ji dažnai sako „stop“ mokslui?
Visų pirma, Bažnyčia niekada neabejoja, jog tai, ką sako mokslas, yra tiesa. Klausimas, ar tai yra gera, mokslininkų beveik nekeliamas, ypač biologijos pasaulyje. Fizika buvo „pažeminta“ atsiradus kvantų fizikai, kai teko pripažinti, jog dalykai, kuriuos laikėme tiesa, iš tikrųjų tokie nėra. Biologija dar to nepasiekė, šiuo metu tai tebebręstantis mokslas. Kai kurie mokslininkai sako: „Klonuoti įmanoma, o padariniais tegul rūpinasi kas nors kitas.“ Tas „kas nors kitas“ yra Bažnyčia.
Taip pat ir genų inžinerija atveria didžiules galimybes, verčiančias mus susirūpinti, skatinančias kelti klausimus, kurių rimtai nekėlėme niekada anksčiau: „Kas yra gyvybė? Kas yra asmuo? Kodėl žmogaus gyvybė sakrali?“ Visada gali kilti abejonė, o gal žmogaus gyvybė nėra sakrali, galbūt galime daryti, ką norime? Žinome, jog tokia mintis klaidinga, nes žmonės, kurie bandė ja remtis, pateko į tokią padėtį, kurioje mes nenorėtume atsidurti.
Ar moksle esama ko nors tokio, ką jūs bijotumėte sužinoti?
Nors tai ir nėra tikra baimė, aš bijočiau bet kokio galutinio atsakymo. Aš bijočiau bet kokio galvojimo, kad baigiasi dalykai, kuriuos dar galime atrasti, nes atradimo aktas yra mokslo malonumas. Svarbūs ne atsakymai, o atradimo malonumas – beveik kaip sprendžiant kryžiažodį. Malonumas tiesiog tai daryti. Kai ką nors užbaigi, numeti į šalį. Esu tikras, jog begalinis Dievas, kuris sukūrė visatą, savo rankovėje visada turės parengęs dar vieną pokštą.
JIVAN, 2015 m. lapkritis–gruodis
Iš anglų k. išvertė Vidmantas Šimkūnas, SJ
Lietuviškai publikuota „Laiškai bičiuliams“, 2018 pavasaris-vasara
