Redakciją pasiekė skaitytojos laiškas, komentuojantis neseniai Bernardinai.lt publikuotą Giedriaus Saulyčio straipsnį „Ko netikintieji laukia iš krikščionių“. Dėkojame autorei už diskusiją!
Gailestingumo savaitę pasirodęs Giedriaus Saulyčio straipsnis „Ko netikintieji laukia iš krikščionių“, atrodo, atitiko gailestingumo temą, kvietė atkreipti dėmesį į Bažnyčios abejingumą skriaudžiamiesiems, nedrąsą pasipriešinti valdžios neteisybėms, atitolimą nuo visuomenės skaudulių. Šioms mintims išsakyti autorius citavo garsųjį rašytoją filosofą A. Camus. Iš tikrųjų įdomus tas Camus tiesos ieškojimas (kaip ir Nietzsche‘s, Derrida). Einama aplinkui, bet neprieinama prie gilaus asmeninio ryšio su Dievu. Verta pasvarstyti, kokios priežastys išsilavinusiems smalsiems žmonėms trukdo tai padaryti.
Neginčiju, kad konkretūs Bažnyčios atstovų blogi pavyzdžiai turi tam įtakos. Teisingai Giedrius Saulytis pastebėjo, kad Katalikų Bažnyčia buvo ir yra nusidėjėlių Bažnyčia. Tarp mūsų vis tebėra vargšų ir judų. Deja, nieko negalim padaryti – toks Dievo planas, kad Bažnyčiai vadovautų ne jo atsiųsti angelai, bet žmonės, o kiekvienas žmogus yra mažiau ar daugiau nusidėjėlis. Klaidinga manyti, kad pirmaisiais amžiais viešpatavo tobula idilė. Paskaičius dokumentus, atspindinčius Bažnyčios istoriją, matyti, kad būta nuolatinės kovos už apaštalų tikėjimo išsaugojimą, kovos su korumpuotais arogantiškais vyskupais, pavyzdžiui, maištinguoju Novatu III amžiuje.* Jau apaštalų laiškuose, Apreiškime minimos bažnyčių negerovės. Jėzus neturėjo iliuzijų, kad bus kitaip, net tarp jo išrinktų apaštalų buvo Judas, kuris vogė įplaukas. Galėtume klausti, kodėl jo nesudraudė, nepavarė šalin. Kovos ir nuolatiniai atsinaujinimai tęsėsi ir viduramžiais, ir iki mūsų laikų. Neteisinga atskirti ankstyvąją Bažnyčią nuo tolesnės jos raidos. Iš autoriaus straipsnio galima daryti išvadas, kad viduramžiais Šventoji Dvasia nieko neveikė. Nejaugi Jėzus buvo užmiršęs savo balandę, savo tobuląją, savo vienintelę** net visą tūkstantį metų? Tai kaltinimas ne tik Bažnyčiai, bet ir pačiam Jėzui, iš kurio atvertos širdies ji gimė. Juk kas įžeidžia sužadėtinę, tas įžeidžia ir jaunikį! Tačiau ta nusidėjėlė Bažnyčia Didžiąją savaitę ant Jėzaus galvos pylė kvapniuosius atgailos ir maldų tepalus, tuo tarpu Judas baisėjosi, kam toks pinigų eikvojimas.
Giedriaus Saulyčio straipsnyje Bažnyčia kaltinama dar ir tuo, kad nepalaikė demokratijos. Demokratijos sąvoka nėra vienareikšmė. Demokratija turi privalumų ir trūkumų. Politologai kalba apie demokratijos deficitą Europos Sąjungoje, kur yra parlamentinė demokratija, apie mažumų valdžią pliuralistinėje JAV demokratijoje.*** Šv. Rašte yra keletas demokratijos pavyzdžių: kai žydų tauta reikalauja karaliaus, kas nepatiko Dievui, ir kai minia vienbalsiai nusprendžia Jėzų nukryžiuoti, nors valdytojas buvo linkęs pasigailėti teisiojo žmogaus. Demokratijos panoro ir Korahas, sukilęs prieš Mozę. Taigi negalima pasaulietinių dalykų piršti Bažnyčiai, kuri stengiasi būti atidi Dievo balsui. Jėzaus mokymas niekada nebuvo pritaikomas prie žmonių nuomonių ir pageidavimų, kaip matome evangelijose, nes tai pati tiesa, kuri dažnai pranoksta žmogiškąjį supratimą, todėl ir Bažnyčios siekis yra ne prisitaikyti prie demokratiškų visiems patinkančių idėjų, o išsaugoti tiesą apie žmogų, pasaulį, Dievą. Nieko nuostabaus, kad kai kam katalikiška mintis yra karčiai saldi: daugelis net su Jėzumi nebevaikščiojo, kai jis pasakė, kad jo kūnas yra valgis, o jo kraujas – gėrimas. Tad nieko nuostabaus, kad atsiranda tokių, kuriems nepatinka Bažnyčios enciklikos, o vietoj paklusnumo Dievo balsui pasirenkama žmonių nuomonė. Juk ir Korahas turėjo „kilnų“ tikslą – įvesti demokratiją Dievo tautoje (Sk. 16). Minios balsas gerai girdimas, ir jo bijoma. Bet kas klauso Dievo balso? Ar daug tokių šiais laikais? Jėzus vis dar ieško Emauso mokinių, su kuriais galėtų paėjėti kartu ir atverti raštų prasmę tiems, kurie telaukia Izraelio išvadavimo.
* Stevenson, J. (ed) (1983) A New Eusebius: Documents illustrative of the history of the Church to A.S. 337, Southampton: The Camelot Press Ltd.
** Cyprian (1983) The Unity of the Church. In Stevenson, J. (ed) (1983) A New Eusebius: Documents illustrative of the history of the Church to A.S. 337., Southampton: The Camelot Press Ltd, p. 243–245.
***Coultrap, J. (1999) From Parliamentarism to Pluralism: Models of Democracy and the European Union's 'Democratic Deficit'. Journal of Theoretical Politics. 11 (1), London: Sage Publications, p. 107–135.
