Balandžio 9 dieną Paryžiuje, Bernardinų kolegijoje, Paryžiaus arkivyskupijai priklausančiame kultūros centre, įvyko ilgai lauktas susitikimas tarp Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono ir katalikiško pasaulio: ne vien ganytojų, bet ir kultūros, mokslo, meno, nevyriausybinių asociacijų sferose dirbančių katalikų. Nors jie sudarė daugumą klausytojų, dalyvavo taip pat ir kitas religijas išpažįstantys ar nereliginių pažiūrų svečiai.
Viena vertus, Prancūzija turi labai seną katalikišką tradiciją, kurios įtaka jaučiama europiniu ir net pasauliniu lygiu. Kita vertus, joje taip pat gimė didžiulę įtaką padariusios pasaulėžiūrinės– nereliginės ar net antireliginės srovės.
Prancūzijos politinė – visuomeninė istorija yra nusėta tiek šių srovių konfliktais, tiek sugyvenimo pavyzdžiais, tiek apmąstymais apie politikos lauko ir religijos lauko santykį, kitaip tariant, apie valstybės pasaulietiškumą.
Stebint spaudą ar visuomenėje autoritetą turinčių asmenų pasisakymus, gana aišku, kad ne visiems pasaulietiškumas reiškia tą patį. Nėra reta išgirsti, kad krikščionys turėtų tylėti šeimos, bioetikos ir kitais klausimais, nes jų viešas kalbėjimas savaime pažeidžia pasaulietiškumą, valstybės ir religijos skirtį.
Iš prezidento Macrono pasisakymo aišku, kad jis atmeta tokią antireliginę pasaulietiškumo sampratą ir remia kitokią: valstybės pasaulietiškumas yra pareiga užtikrinti tiek nereliginių, tiek religinių įsitikinimų teises.
„Manau, kad pasaulietiškumo funkcija tikrai nėra vardan apčiuopiamos tikrovės elemento neigti dvasinį ar išrauti iš mūsų visuomenių sakralią dalį, kuri maitina tiek bendrapiliečių. Aš esu, kaip valstybės vadovas, laisvės tikėti arba netikėti garantas, bet nesu nei išradėjas, nei rėmėjas tokios valstybinės religijos, kuri dievišką transcendenciją norėtų pakeisti respublikos credo“, - pareiškė jis.
„Man tyčia užsimerkti priešais dvasinę dimensiją, kurią katalikai investuoja į savo moralinį, intelektualinį, šeimyninį, profesinį, socialinį gyvenimą, reikštų save pasmerkti tik daliniam Prancūzijos vaizdui; tai reikštų nepripažinti krašto, jo istorijos, jo piliečių“.
Dar daugiau, pasak Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, kraštui reikia gyvo ir energingo katalikų ir katalikybės indėlio. Todėl, pridūrė jis, po tiek daug nesusipratimų, jis trokšta sustabdyti ir mažinti nepasitikėjimo tarp politikos ir Bažnyčios augimą, pripažindamas, jog už šį nepasitikėjimą labiau atsakinga politinė pusė, ilgus metus giliai nepaisiusi Prancūzijos katalikų.
Kita vertus, anot Prancūzijos vadovo, jis nenorėtų matyti katalikybės redukuotos tik į politiškai išnaudojamą „rinkėjų bazę“, taip sumenkinant jos gyvybingumą ir turtingumą.
Emmanuelis Macronas pakartojo savo įsitikinimą, kad politika tikrai bus verta savo vardo, jei nepasitenkins vien ekonominiais ar moksliniais rezultatais, tačiau rungsis su klausimais apie žmogų, apie jo prasmę ir ateitį, apie jo pašaukimą. Katalikybė šiuos klausimus apie žmogaus paslaptį kelia ir atsakymų ieško jau daug amžių, kaip tai liudija filosofija, dailė, literatūra ir daugybė kitų išraiškos formų.
Mūsų dienomis, priminė prezidentas prieš jį kalbėjusio Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Georges Pontier pastabą, Bažnyčia klausimą apie tai, kas yra žmogus, kelia kalbant bioetinėmis temomis, apie šeimą, apie gyvybę, ir apie migrantus, apie mūsų elgesį su jais ir mūsų nuostatas jų atžvilgiu.
Bažnyčios balsas yra vienas iš daugelio balsų, tarp kitų religinių ir nereliginių balsų. Jis neturi būti priverstinis, tačiau jis gerbtinas, nes Bažnyčia prisiliečia prie giliausios daugybės žmonių patirties, tikrovės ir gali parodyti ar kalbėti apie tai, kas vertinga ne vien katalikams. Tai yra „išminties dovana“, kuria katalikybė Prancūzijoje gali prisidėti prie visuomenės ir valstybės gyvenimo. „Aš laukiu, kad Bažnyčia tvirtai pasisakytų apie technologinės evoliucijos žmogiškuosius pamatus“, sakė prezidentas. Vadinti Bažnyčią vien „gerų papročių saugotoja“ reikštų ją sumenkinti. Visuomenei, taip pat ir netikinčiai daliai, reikia tų Bažnyčios klausimų, kurie nuolatos keliami remiantis transcendentine žmogaus samprata.
Kita „dovana“, kurios jis tikisi iš Bažnyčios, pasak prezidento Macrono, yra nuoseklus atitikimas tarp principų ir veiksmų. Pasak jo, tarp dabartinių pagrindinių šalies bėdų ir iššūkių yra ne vien ekonomika, bet ir reliatyvistinis ar nihilistinis nusiteikimas tarp didelės dalies žmonių, kuris tampa abejingumu, nebesugebėjimu vienytis, būti solidariais, ardo socialinį audinį.
Šiame kontekste Emmanuelis Macronas labai įvertino masyvų katalikiškų asociacijų darbą, aukojant savo laiką ir jėgas dėl ligonių, atmestųjų, apleistųjų, neįgaliųjų, kalinių, nepaisant jų kilmės ar pažiūrų. „Su begaline pagarba norėčiau pasveikinti visas ir visus, kurie tai pasirinko“, pažymėjo prezidentas, be asociacijų paminėdamas kunigus, vienuolius, kapelionus, kurie kasdien susiduria su žmonių skausmu ir džiaugsmu.
Prancūzijos lyderis pabrėžė, kad toks veikimas, kaip ir katalikų mąstytojų ar katalikų politikų įnašas nėra „teokratinė praktika“ arba “religinės galios“ siekimas, tačiau krikščioniškas poreikis, išreiškiamas ir pasaulietiškame politikos lauke. Ir tokio vaidmens jis laukia tiek iš katalikų, tiek iš kitų krikščionių, tiek iš kitų religijų.
„Todėl, iš to požiūrio taško, kuris yra mano, valstybės vadovo, pasaulietiškumo, aš turiu rūpintis, kad tie, kurie darbuojasi prancūzų visuomenės šerdyje, įsipareigoja gydyti jos žaizdas ir guosti jos ligonius, turėtų balsą politinėje scenoje, tiek nacionalinėje, tiek europinėje scenoje. Šį vakarą aš noriu jus pakviesti politiškai įsipareigoti mūsų nacionaliniuose debatuose ir mūsų europietiškuose debatuose, nes jūsų tikėjimas yra dalis įsipareigojimo, kurio reikia šiam debatui“. Individualus veiksmas neturi būti atskirtas nuo politinio ir viešo veiksmo, kitaip praras savo veiksmingumą, ir jis, anot prezidento Macrono, nenori prarasti ar atsisakyti katalikybės žvilgsnio, energijos ar įsipareigojimo. Taip pat ir todėl, kad pernelyg lengvai pamirštama, kad dabartinė socialinė gerovė visuomenėje ar taika Europoje nėra „savaime suprantama“ ar „normali būsena“; ir pernelyg daug kas galvoja, kad šūkis „brolybė“ tereiškia socialines pašalpas. Tam, kad taikos, teisingumo, solidarumo idealai nebūtų prarasti, reikia visų paramos.
Dar viena dovana, kurią Bažnyčia gali dovanoti, yra laisvė. Prezidentas Macron citavo vieną katalikų mąstytoją, pasak kurio Bažnyčia tuo pat metu atsilieka nuo savo laiko ir jį pralenkia, bet niekada neina žingsnis į žingsnį. Kai kas kritikuoja Bažnyčios atsilikimą kaip „reakcionieriškumą“, bet taip pat reikia pripažinti jos drąsą pirmajai pasakyti kai kuriuos dalykus. Dabartinei visuomenei reikia Bažnyčios laisvės „neskubėti“, nežengti su ją žingsnis į į žingsnį, laisvės pasisakyti kitaip.
Bažnyčia visuomenei taip pat turi duoti „dvasinės laisvės“ dovaną, nes, „nesame skirti pasauliui, kuris turi tik materialinius tikslus. Mūsų bendraamžiams reikia, tikėtų jie ar ne, girdėti apie žmogų kalbant iš kitos perspektyvos, nei vien materialinė perspektyva“, sakė prezidentas. Ir šia prasme, anot jo, Bažnyčios balsas, kuris kalba apie žmogų iš transcendentinės perspektyvos, tuo pat metu racionaliai ir realistiškai, yra reikalingas šiandien. (Vatikano radijas)
