Kai išpažinties ateina atgailautojas, nuodėmklausys mato jau įvykusio susitikimo su Dievo meile pirmąjį vaisių: atgailautojas ateina, nes Dievas per savo malonę jau atvėrė jam širdį ir sukėlė norą atsiversti. Svarbu, kad kunigai nuodėmklausiai tai žinotų ir gebėtų nujausti su Dievu susitikusio žmogaus stebuklą, žmogaus, kuris jau yra patyręs Dievo malonės veiksmingumą. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus susitikime antradienį su kunigais - gailestingumo misionieriais iš viso pasaulio.
Per šešis šimtus gailestingumo misionierių šiomis dienomis Romoje dalyvavo tarptautiniame kongrese apie gailestingumą ir atleidimą. Gailestingumo misionierius popiežiui audiencijoje antradienio rytą ir Mišiose vidudienį pristatė kongresui vadovavęs Popiežiškojo naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas, arkivyskupas Salvatore Fisichella.
Kunigai Gailestingumo misionieriai teišmoksta kaip iškelti Išganymo ženklą pasaulio „dykvietėje“, t.y. Kristaus kryžių, kaip atsivertimo ir atsinaujinimo šaltinį tikinčiųjų bendruomenei, o per ją – pasauliui, sakė popiežius. Gyvasis Viešpaties buvimas ne tik kuria bendrystę, bet tampa užkrečiančiu gyvenimo stiliumi, kuris per skirtingas Gerosios naujienos skelbimo išraiškas siekia pasiekti visus.
Šiais laikais Bažnyčiai ir pasauliui iš tiesų reikia gailestingumo, kad Kristuje trokštama Dievo vienybė nugalėtų daugelį neigiamų veiksmų, kuriuos vykdo piktasis, išnaudojantis daugelį šiuolaikinių priemonių, kurios savyje – geros, tačiau jei panaudotos blogai vietoj to, kad suvienytų – dalija. Be gailestingumo šis principas neturi jėgos virsti tikru konkrečiame gyvenime ir istorijoje.
Evangelijoje primenama, kad pašauktieji liudyti Jėzaus Kristaus prisikėlimą turi pirmiausiai „atgimti iš aukšto“. Pagal Dievo malonės ir gailestingumo logiką, tas, kuris tampa mažuoju yra didis, tampantis paskutiniuoju - pirmasis, o tas, kuris pripažįsta esąs ligoniu būna išgydomas. Tam reikia, kad kunigai misionieriai savo gyvenimuose atiduotų pirmumą Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Kunigai gailestingumo misionieriai nėra tarsi vazos, pripildytos kokią nors nepaprasta charizma. Jie yra normalūs kunigai, romūs ir nuosaikūs, leidžiantys, kad Šventoji Dvasia juos nuolat atnaujintų, atviri jos galiai ir vidiniai laisvi, visų pirma nuo savęs, nes veikiami Dvasios vėjo, kuri pučia kur nori.
Popiežius kvietė kunigus gailestingumo misionierius po susitikimų Romoje sugrįžti į savo bendruomenes pilnais džiaugsmo ir pasitikėjimo už tai, kad per Dievo meilę jie yra pirmieji pašaukti iš naujo „atgimti iš aukšto“. Gailestingumo misionierių pagrindinis rūpestis ir yra padėti žmonėms „atgimti iš aukšto“. Asmeninis atgimimas yra neatsiejamas nuo bendruomeninio gyvenimo. Todėl gailestingumo misionieriai pašaukti tarnauti tiek pavieniams asmenims, kad „atgimimų iš aukšto!“, tiek bendruomenėms, kad su džiaugsmu ir nuosekliai įgyvendintų meilės įsakymą.
Turime pripažinti, kad Dievo gailestingumui nėra ribų ir kad jūs - kunigai gailestingumo misionieriai - per savo tarnystę esate konkretus ženklas Bažnyčios, kuri negali ir nenori iškelti jokių barjerų ar apsunkinimų, kliudančių prieiti prie Tėvo atleidimo. Sūnui palaidūnui nereikėjo pirmiausiai užeiti į muitinę; Tėvas jo laukė, nekeldamas jokių kliūčių, sakė popiežius.
Mes, kaip ambasadoriai, Kristaus vardu siunčiam žinią kviesdami susitaikyti su Dievu. Mūsų apaštalavimas yra kvietimas siekti Tėvo atleidimo ir jį gauti. Dievui reikia žmonių, kurie neštų jo atleidimą ir gailestingumą pasauliui. Tai ta pati misija, kurią prisikėlęs Viešpats pavedė apaštalams dieną po savo Velykų: „Atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Ši atsakomybė reikalauja gautąją misiją vykdyti kunigų nuosekliu gyvenimo stiliumi. Būti gailestingumo bendradarbiais suponuoja gyventi pagal gailestingąją meilę, kurią kunigai patyrė pirmieji. (Vatikano radijas)
