Būsime šventi jei eisime Palaiminimų keliu, kuris labai dažnai veda prieš srovę, eina priešinga kryptimi negu daug kitų mūsų pasaulio kelių. Mes kiekvienas galime būti šventi. Gyventi siekiant šventumo - tai gyvenime liudyti gailestingumą; Gailestingumas – tai „dangaus raktas“. Šventasis nepraeina abejingai pro žmogaus skausmą ir vargą, visada ištiesia pagalbos ranką, kartu sugebėdamas pats gyventi ir kitiems liudyti džiaugsmą. Šią žinią skelbia pirmadienį Vatikane pristatytas naujas popiežiaus Pranciškaus mokymo dokumentas – apaštališkasis paraginimas „Gaudete et exsultate” („Būkite linksmi ir džiūgaukite”).
Pirmadienį paskelbtą popiežiaus dokumentą sudaro 5 skyriai ir 177 paragrafai. Pirmajame skyriuje popiežius Pranciškus primena, kad pašaukimas į šventumą yra skirtas visiems, kad visi galime siekti šventumo ir tuo pat metu visi esame kviečiami eiti Kristaus Palaiminimų keliu. Šiame kelyje mus palydi ir drąsina prieš mus gyvenę krikščionys, kurie jau būdami Dievo akivaizdoje, palaiko su mumis meilės ir bendrystės ryšius. Tai suvokdami neturime galvoti tik apie oficialiai paskelbtus palaimintuosius ir šventuosius, bet apie visą šventą Dievo tautą. Popiežius naudoja tokius terminus kaip „kaimynystėje“, „gretimame bute“ gyvenantys šventieji, kalba apie „šventųjų viduriniąją klasę“. Neturime žiūrėti į šventuosius kaip į nepasiekiamas aukštumas, nes šventumas tai visų mūsų tikslas ir visi turime jo siekti.
Kas šiandien mums trukdo siekti šventumo? Apie tai kalbama antrajame popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo skyriuje. Pasak popiežiaus, ir šiandien mes matome dvi pirmųjų krikščionybės amžių erezijas – gnosticizmą ir pelagianizmą – kurios yra įgavusios naujas, aktualizuotas, prie mūsų laikų prisiderintas formas. Naujuoju gnosticizmu popiežius Pranciškus vadina pernelyg didelį proto sureikšminimą. Save pačią šlovinanti bekūnė logika bando sau palenkti ir Dievo bei jo malonės slėpinį. Jei tikėjime įsigali toks gnosticizmas, tuomet Dievas atskiriamas nuo Kristaus, Kristus – nuo Bažnyčios, o Bažnyčia – nuo žmonių, Dievo tautos. Gnosticizmas veda prie pelagianizmo, prie neproporcingo žmogaus valios sureikšminimo, pernelyg didelio pasitikėjimo savimi, prie normų ir formalių kriterijų laikymosi sureikšminimo, užmirštant, kad Dievo malonė visada pranoksta žmogaus protą ir valią. Tai valios pastangos be nuolankumo, tai vergavimas schemoms, išduodantis tikrą Evangelijos dvasią. Popiežius prašo nepasiduoti šioms dviem „subtilioms“ erezijoms ir daryti tai ką mums sako Jėzus.
Ką sako Jėzus? Apie tai kalbama pagrindiniame trečiame dokumento skyriuje, kurio centre Kristaus Kalno pamokslo palaiminimai. Viena – teorijos apie šventumą, kita – Palaiminimų paprastumas ir konkretumas. Vargdienių dvasia – tai vidinė laisvė, tai toks santykis su pasauliu, kurį šv. Ignacas Lojola vadina „šventuoju abejingumu“. Romieji – tai tie, kurie myli kitus žmones, pakeldami taip pat ir jų trūkumus bei silpnybes. Pasaulis mus ragina bėgti nuo kančios ir ašarų, o Kristus mus moko verkti kartu su verkiančiaisiais. Teisumas – tai Dievo valios vykdymas visu savo gyvenimu, ypač kai susiduriame su neteisingumu silpnų žmonių atžvilgiu, kai matome kenčiančius, alkstančius žmones. Popiežius primena, kad gailestingumo dorybė turi būti taikoma visur ir visada, taip pat ir tuomet kai susiduriame su situacijomis, kurios gali kelti moralinių abejonių. Turime atsiminti, kad visi ketinimai gimsta žmogaus širdyje. Tad širdies tyrumas yra rimta sąlyga, kad sugebėtume eiti šventumo keliu. Būti taikdariu – tai neatmesti nė vieno žmogaus, neatstumti ir tų, kurie mums atrodo keisti, sudėtingi, nepakenčiami. Turime atsiminti, kad ir šiandien daug mūsų tikėjimo brolių kenčia dėl ištikimybės Kristui.
Popiežius primena ir su Palaiminimas tiesiogiai susijusią Paskutiniojo teisimo sceną: „buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25,35-36). Deja, neretai susiduriame su ideologijomis, kurios iškreipia krikščionybę. Viena vertus, jei nutrūksta krikščionių ryšys su Dievu, tuomet krikščionybė tampa kažkuo panašaus į nevyriausybę organizaciją. Antra vertus, Kristaus mokymui nusižengiama ir tuo atveju kai užmirštama atsakomybė už artimą, kai socialinę veiklą kito labui laikome tik tam tikros rūšies komunizmu ar populizmu. Pagalba kenčiančiajam - tai kiekvieno krikščionio pareiga. Pagalba migrantams turi būti lygiai tokia pat svarbi kaip negimusios gyvybės gynimas.
Ketvirtame dokumento skyriuje primenamos Bažnyčios siūlomos tradicinės priemonės, padedančios siekti šventumo – malda, sakramentai, ypač Susitaikinimo sakramentas ir Eucharistija, įvairios maldingumo formos ir dvasinio vadovavimo svarba. Prie šių, popiežius prideda ir keletą kitų, svarbių ypač dabartinėje mūsų kultūroje: sugebėjimą iškęsti kitą žmogų, kantrybę ir romumą, džiaugsmą ir humoro jausmą, drąsą ir entuziazmą, savęs ir savo pašaukimo suvokimą bendruomenės kontekste, o taip pat visada reikalingą ištvermingą maldą.
Krikščioniškasis gyvenimas tai nuolatinė kova. Reikia drąsos ir jėgų, kad atsispirtume velnio gundymams. Tai sunki kova, bet ji taip pat mums duoda daug džiaugsmo – mes džiaugiamės kiekvieną kartą kai Viešpats laimi mumyse. Apie kovą, budėjimą ir dvasinį įžvalgumą kalbama paskutiniame, penktame apaštališkojo paraginimo skyriuje. Turime atsiminti, kad velnias, piktoji dvasia, rašo popiežius, tai ne mitas, bet asmeninė būtybė, kuri niekada nepalieka mūsų ramybėje. Turime naudoti kovai su gundytoju galingus maldos ir sakramentų ginklus. Popiežius ypatingą dėmesį skiria dvasinei įžvalgai, kaip ypač šiais laikais labai reikalinga priemonei. Mūsų laikai prieš mus atvėrė naujas veiklos sritis, bet kartu iškilo ir nauji išsiblaškymo ir pasimetimo pavojai, kurie gresia ypač jaunimui, dažnai gyvenančiam virtualioje tikrovėje. Tad reikia įžvalgos, kuri mums padėtų surasti būdus ne kaip daugiau laimėti iš gyvenimo, bet kaip geriau atpažinti ir vykdyti misiją, kuri mums buvo suteikta Krikšto metu.
