Gailestingumo sekmadienio ryte popiežius Pranciškus paskelbė žinutę „Twitter“ tinkle – „Dievas mus aprengia savo gailestingumu, aprengia Kristumi, kad taptume gerumo įrankiais“.
Netrukus po to Šventasis Tėvas vadovavo, šv. Petro aikštėje, Gailestingumo sekmadienio šventosioms Mišioms, tarp kurių dalyvių buvo ir apie pusšešto šimto Gailestingumo misionierių, tęsiančių savo misiją po Gailestingumo Jubiliejaus pabaigos.
Gailestingumo sekmadienis į Bažnyčios liturginį kalendorių įtrauktas, šv. Jono Pauliaus II iniciatyva, nuo 1992 metų. Jo šventimas savaitę po Velykų simboliškai susieja Viešpaties kančią ir Prisikėlimą su Dievo Gailestingumu. Kaip gerai žinoma, gailestingumo tema Jono Pauliaus II pontifikate yra glaudžiai susijusi su ir Lietuvoje gerai žinomos šv. Faustinos Kowalskos mistine patirtimi, aprašyta jos „Dienoraštyje“, perduodant Jėzaus prašymą švęsti Gailestingumo šventę. Šalia pagrindinio altoriaus, prie kurio popiežius Pranciškus aukojo Mišias, buvo pastatytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas.
Homiliją šventasis Tėvas pradėjo atkreipdamas dėmesį, kad skaitinyje iš Evangelijos pagal Joną, pasakojančiame apie Jėzaus pasirodymą mokiniams, nepaisant užrakintų durų, ir apie apaštalo Tomo pradinį nepatiklumą, pasikartoja žodis „matyti“.
Mokiniai nudžiunga „išvydę“ Viešpatį, pasakoja Tomui „matę“ Viešpatį. Tačiau Evangelija neaprašo kaip atrodė Prisikėlusysis, tik pateikia tokią aplinkybę – Jėzus mokiniams „parodė rankas ir šoną“. Tarsi būtent taip, iš šių žaizdų, atpažino Viešpatį. Panašiai ir Tomas norėjo „pamatyti“ vinių paliktas žaizdas, o pamatęs – įtikėjo.
Nepaisant jo nepatiklumo, - kalbėjo Pranciškus, - turime padėkoti Tomui, kad jis nepasitenkino girdėdamas kitus sakant, jog Jėzus gyvas, net ir paties Jėzaus pamatymu, tačiau norėjo „matyti vidų“, paliesti ranka žaizdas, jo meilės ženklus. Evangelijoje Tomas vadinamas „Dvyniu“ ir tame jis iš tiesų yra mūsų brolis dvynys. Nes ir mums nepakanka žinoti, kad Dievas yra: mūsų gyvenimo nepripildo prisikėlęs, tačiau toli esantis Dievas; mūsų netraukia tolimas Dievas, kad koks teisus bei šventas. Ne, ir mes trokštame „pamatyti“ Dievą, ranka paliesti prisikėlusįjį dėl mūsų.
Kaip galime jį pamatyti? Kaip mokiniai: per žaizdas. Žvelgdami į jas jie suprato, kad jis iš tiesų juos myli ir jiems atleidžia, nors tarp jų buvo jo išsižadėjusių ir jį apleidusių. Įeiti į Jėzaus žaizdas reiškia kontempliuoti neišmatuojamą jo širdies meilę. Suprasti, kad jo širdis plaka dėl manęs, dėl tavęs, dėl kiekvieno iš mūsų.
Brangūs broliai ir seserys, galime save laikyti ir vadinti krikščionimis, kalbėti apie gražias tikėjimo vertybes, bet, kaip mokiniams, mums reikia pamatyti Jėzų paliečiant jo meilę. Tik taip pasieksime tikėjimo šerdį ir, kaip mokiniai, atrasime už kiekvieną abejonę stipresnius taiką ir džiaugsmą.
Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į Tomo šūkį – „mano Viešpats ir mano Dievas!“. Tačiau kaip Dievas gali būti „mano“? Kaip galiu „savu“ padaryti Visagalį? Bet ištardami „mano“, iš tiesų nesumenkiname Dievo, tačiau pagerbiame jo gailestingumą, nes tai Jis panoro tapti „mūsų“. Todėl, kaip įsimylėjėliai, sakome – „tapai žmogumi dėl manęs, mirei ir prisikėlei dėl manęs ir todėl nesi vien Dievas, esi mano Dievas, mano gyvenimas. Tavyje atradau meilę, kurios ieškojau ir dar daugiau, tai, ko negalėjau įsivaizduoti“. Gailestingumas, anot popiežiaus, nėra viena Dievo savybė tarp kitų, tačiau pats jo širdies plakimas. Tai išreiškia susijaudinusio Tomo šūkis – „mano Viešpats ir mano Dievas“. Įsimylėkime ir mes Viešpatį, tapkime užtikrintais, o ne dvejojančiais mokiniais.
Kaip pajausti šią meilę, kaip šiandien paliesti ranka Jėzaus gailestingumą? Apie tai užsimena pati Evangelija: tą patį Velykų vakarą, tik prisikėlus, Jėzus pirmiausia duoda Dvasią nuodėmių atleidimui. Kad patirtume meilę, reikia patirti, priimti ir nuodėmių atleidimą.
Eiti ir išpažinti nuodėmes atrodo sunku. Jaučiame pagundą elgtis kaip tie mokiniai iš Evangelijos, užsibarikaduoti, užrakinti duris. Jie bijojo ir mes bijome, gėdijamės atsiverti ir pasakyti nuodėmes. Bet, anot popiežiaus, suprasti tokią gėdą yra malonė: tai ne vien uždaros durys, bet ir žingsnis link susitikimo. Jei jaučiame gėdą, reiškia, kad nepriimame blogio, tai yra gerai. Gėda yra slaptas prašymas sielos, kuriai reikia Viešpaties, kad įveiktų blogį. Tikra drama prasideda tada, kai nieko nebesigėdijama. Nebijokime gėdytis. O po to siekti atleidimo.
Susitaikymas, pasidavimas yra Viešpaties atleidimui užrakintos durys. Tai karčiai patyrė užsirakinę mokiniai: „epizodas“ su Jėzumi atrodė pasibaigęs ir niekas, po tiek laiko su Juo, nepasikeitę. Ir mes galime galvoti: „jau seniai esu krikščionis, bet niekas nesikeičia, toliau darau įprastas nuodėmes“. Ir tada, praradę pasitikėjimą, atsisakome gailestingumo.
Bet Viešpats kreipiasi į mus: „netiki, kad mano gailestingumas yra didesnis už tavo skurdą? Esi recidyvistas nusidedant? Būk recidyvistas prašant gailestingumo ir pamatysime, kas laimės!“ Ir, galiausiai, priėmę Susitaikymo sakramentą žino, jog netiesa, kad viskas lieka taip pat. Po kiekvieno atleidimo esame atnaujinti, padrąsinti, dar kart mylimi. Ir kai atkrintame, jaučiame didesnį skausmą nei anksčiau. Tai geras skausmas, kuris palengva mus atskiria nuo nuodėmės. Atskleidžiame, kad Dievo atleidimas yra gyvenimo jėga, ir einame pirmyn, nuo atleidimo iki atleidimo.
Ne vien gėda ar pasiduodantis susitaikymas, bet ir pati mūsų nuodėmė yra užrakintos, užbarikaduotos durys. Kai po didelės nuodėmes net pats sau nenoriu atleisti, kodėl Dievas turėtų norėti? Tačiau durys, dar kartą pabrėžė popiežius, užrakinamos tik iš mūsų, o ne Dievo pusės. Dar daugiau, Viešpats, kaip pasakojama Evangelijoje, mėgsta pasirodyti net ir esant „užrakintoms durims“. Tai nuostabūs Dievo darbai. Kaip ir išpažintis, kurioje atrandame, kad mus nuo Viešpaties skyrusi nuodėme tapo susitikimo su Juo vieta. Nes meilės sužeistas Dievas paliečia mūsų žaizdas, paversdamas jas panašiomis į savo.
Kaip Tomas, paprašykime šiandien malonės atpažinti savo Dievą: atrasti jo atleidime savo džiaugsmą, jo gailestingume savo viltį, - sakė Šventasis Tėvas. (Vatikano radijas)
