„Brangieji broliai ir seserys, laba diena ir linksmų šventų Velykų“, - kreipėsi popiežius Pranciškus į trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyvius, tarp kurių buvo ir nedidelės piligrimų grupės iš Lietuvos.
„Matote, kiek daug gėlių – sakė Pranciškus, rodydamas į Olandijos gėlininkų padovanotais žiedais prieš kelias dienas Velykoms papuoštą aikštę. Gėlės tai džiaugsmas, tai giedra. Kai kur Velykos vadinamos „žydinčiomis Velykomis“, nes šią dieną išsiskleidžia Kristaus priskėlimo žiedai. Žydi mūsų nuteisinimas; žydi Bažnyčios šventumas. Visą savaitę mes švenčiame Velykas. Visą savaitę. Dėl to dar kartą vieni kitiems palinkėkime „džiugių Velykų!“.“ Popiežius taip pat pakvietė audiencijos dalyvius pasveikinti buvusį Romos vyskupą, popiežių Benediktą, kuris stebi audienciją per televiziją. Į popiežiaus raginimą pasveikinti popiežių emeritą audiencijos dalyviai atsiliepė plojimas.
Šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus baigė pastaruosius kelis mėnesius skaitytų katechezių ciklą apie Mišių liturgijos dalis. Mišios baigiasi kunigo suteikiamu palaiminimu ir atsisveikinimu su Dievo tauta. Pradėtos kryžiaus ženklu vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kryžiaus ženklu ir Švenčiausiosios Trejybės antspaudu jos ir užbaigiamos.
"Mes gerai žinome, - sakė popiežius, - kad Mišioms pasibaigus prasideda mūsų krikščioniškas liudijimas. Krikščionys Mišiose dalyvauja ne tam, kad atliktų savaitės pareigą ir paskui jas užmirštų. Ne. Krikščionys dalyvauja Viešpaties Kančioje ir Prisikėlime, kad po to „krikščioniškiau“ gyventų. Išeiname iš bažnyčios lydimi „Viešpaties ramybės“ ir Dievo palaiminimą nešame į visą savo kasdienybę, į namus, į darbo aplinką. Tarp visų kasdienių užsiėmimų šloviname Viešpatį savo gyvenimu. Bet jei mes išeiname iš bažnyčios kalbėdamiesi ir žvalgydamiesi vieni į kitus, Mišios nepalieka pėdsako mūsų širdyje. Kodėl? Dėl to, kad mes nes nesugebame liudyti. Kiekvieną kartą kai išeinu iš Mišių, turiu išeiti geresnis, negu buvau įeidamas, su daugiau gyvybės savyje, daugiau jėgų, su noru liudyti krikščionybę. Eucharistijoje Viešpats įeina į mūsų vidų, į mūsų kūną, kad galėtume su tikėjimu priimtą sakramentą liudyti gyvenime“.
„Tad, nuo šventės pereiname prie gyvenimo, suprasdami, kad Mišių auką atbaigs konkretūs darbai žmogaus, asmeniškai pasineriančio į Kristaus slėpinius. Turime atsiminti, jog švenčiame Eucharistiją tam, kad taptume „eucharistiniais žmonėmis“. Ką tai reiškia? Reiškia leisti Kristui veikti per mūsų darbus, leisti kad jo mintys būtų mūsų mintys, jo jausmai – mūsų jausmai, jo pasirinkimai – mūsų pasirinkimai. Tai ir yra šventumas, - sakė Pranciškus. Krikščioniškasis šventumas - viską daryti taip, kaip Kristus. Labai gerai tai išreiškia šv. Paulius, kalbėdamas apie supanašėjimą su Kristumi: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2,19-20). Pauliaus patirtis pamoko ir mus: jei mes mariname savo egoizmą, jei mariname savyje tai, kas prieštarauja Evangelijai ir Jėzaus meilei, vis daugiau vietos mumyse skiriama Šventosios Dvasios veikimui. „Krikščionys, tai žmonės, kurie priėmę Kristaus Kūną ir Kraują, daugiau vietos savo sielose skiria Šventajai Dvasiai. Tebūna didelės ir talpios jūsų sielos; tenebūna siauros, užsidariusios, mažos ir mylinčios tik save. Siela tebūna plati, didelė, tebūnie platūs jo akiračiai. Leiskite, kad priėmus Kristaus Kūną ir Kraują Šventoji Dvasia padarytų mus didžiadvasiais“.
Kadangi užbaigus Mišių auką Kristaus buvimas su mumis nesibaigia, Eucharistija saugoma tabernakulyje ligoniams ir tyliam Švenčiausiojo Sakramento adoravimui, privačiam ir viešam Eucharistijos garbinimui ne Mišių metu, kuris mums padeda „pasilikti Kristuje“. Mišių vaisiai bręsta mūsų kasdieniniame gyvenime. Kaip moko Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Eucharistija stiprina mūsų vienybę su Kristumi, padeda mums atsiriboti nuo nuodėmės, vienija mus tarpusavyje, padeda būti atsakingiems už kitus, ypač už vargstančiuosius. Mes, kaip moko šv. Paulius, vienybės su Kristumi lobį nešiojamės savyje kaip trapiuose moliniuose induose, dėl mums reikia vis sugrįžti prie jo šventojo altoriaus, iki pat tos dienos kai pilnatviškai dalyvausime Avinėlio vestuvių pokylyje.
„Mūsų gyvenimas – sakė popiežius baigdamas katechezę, - visada težydi, kaip Velykos, tesiskleidžia vilties, tikėjimo ir gerų darbų žiedai. Visada semkimės tam jėgų iš Eucharistijos, iš vienybės su Jėzumi. Visiems linkiu džiugių Velykų!“
