Mane visada sudomina pareiškimai, kai kas sako, kad meldžiasi tada, kai jam reikia. Domina tas santykis su Dievu „iki pareikalavimo“ – iki sudėtingų situacijų, kuriose šaukiamasi Dievo, o iki tol – Jam suteikiamos atostogos, kad užsiimtų savais reikalais, kad netrukdytume vienas kito laiko (principas – aš Dievo nieko neprašau, tai ir Jis nieko iš manęs neturėtų norėti).
Vienas iš didžiausių iššūkių palydint jaunuolius į asmeninį santykį su Dievu – padėti mokytis patirti tikrovę, jog visą laiką esu Dievo Akivaizdoje – visą laiką Jam rūpiu, esu Jo meilėje, patiriu Jo rūpestį ir galiu turėti nuolatinę bendrystę. Sunkumas yra ne atskleisti, kad Dievui rūpi (paprastai apie tai kalbamasi, kai asmuo jau turi iš asmeninės maldos ir sakramentų šventimo įgytą patirtį, kad Dievui rūpi, kad gali būti santykyje su Juo), o kad rūpestis, buvimas Dievo Akivaizdoje yra pozityvus. Manęs studijų kolegė klausė apie kažkur bažnyčioje matytą akies atvaizdą – ar tai reiškia, kad Dievas Tave stebi (tarp eilučių – kad galėtų nubausti)?... (Kažkada sutvirtinamieji į klausimą, ką reiškia raudona lempelė bažnyčioje, atsakė – „Dievo akis“, kitas atsakymas buvo – „signalizacija“...)
Kaip liūdna, kad dažnai mielai būdami kitų žmonių akivaizdoje (ypač – kai mumis žavimasi, kai esame giriami, jaučiamės mylimi, priimti), bijome būti Dievo Akivaizdoje... Jaučiamės nesaugūs būdami Akivaizdoje Asmens, Kuris apie mus svajojo, sukūrė mus prieš visus laikus iš meilės, įsikūnijo, kad būtų mums artimas, ir mirė ant Kryžiaus dėl mūsų – iš meilės... Dažnai ieškome Dievo Akivaizdos, kai mums riekia kažko iš Jo. Kodėl taip sunku kasdien būti Jo Akivaizdoje – baisu sužinoti Tiesą apie mano tikrovę? Baisu būti Dievo tikrovėje – tikrovėje To, Kuris sukūrė darną ir mane pakvietė gyventi laisvėje ir laimėje. Net jeigu sunki ta buvimo Dievo Akivaizdoje patirtis – dėl mano mažumo, nuodėmingumo, baimių – esu Dievo pakviestas gyventi savo gyvenimą su Juo, gyventi kiekvieną dieną kartu – ne tada, kai reikia, kai patogu, kai turiu laisvo laiko... Jaunuolis: „Aš per naktinę adoraciją pagaliau išsikalbėjau su Dievu – „išsičatinau“ į savo knygutę...“
Baisiausia yra Didžiojo šeštadienio mokinių patirtis – patirtis, kad nebėra Dievo Akivaizdos, nebėra centro, nebėra tikslo ir krypties. Su jaunimu Didįjį šeštadienį darėme tokį pratimą – buvo kviečiami eiti bet kur, ir, kai tik suvoks, jog eina į konkrečią vietą, turi tikslą kažkur nueiti – tuoj pat pakeisti kryptį. Tai didelio siaubo patirtis – nebeturėti kur eiti. Nebegalėti ateiti pas Tą, atsistoti Akivaizdoje To, Kuris Tave tikrai myli – su visa Tavo nuodėme, klaidomis, žaizdomis, su visa tikrove (kurią slepi ne tik nuo Jo, bet ir nuo paties savęs). Ir koks siaubas ištinka, kai suvoki, kad dėl kažkokių priežasčių „pametei“ Dievą – na, kaip ir viskas gerai, gyvenimas vyksta, bet nėra svarbiausio – tada užplūsta begalinis skausmas dėl atsiskyrimo ir tikras mylinčios Jo Akivaizdos ilgesys.
Jaunuolis (kalbėjomės, kad žmonės meldžiasi šv. Antano užtarimo pametę ką nors): „Šventas Antanai, aš pamečiau savo gyvenimą – meldžiu, padėk man jį surasti...“ Net kai esame pametę savo gyvenimus, sudaužę į šipulius, išdavę visa, kas svarbiausia – esame kviečiami į Dievo Akivaizdą, esame kviečiami pažinti ir priimti Tiesą – esame kviečiami ne į baudžiančią, teisiančią, persekiojančią, bet į mylinčią ir gydančią Akivaizdą. Esame kviečiami pagaliau patirti, kaip esame mylimi – iki Kryžiaus, iki visiško atsidavimo – kad tik turėtume drąsos būti Meilės Akivaizdoje.
Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė
