Ši diena ypatinga krikščionims visame pasaulyje. Ji unikali visoje religijų istorijoje. Dievas atskleidžia save iki galo. Ne jis reikalauja žmonių aukų sau, o pats už juos pasiaukoja. Tam, kad atsikurtų nutrūkęs santykis. Įvyktų susitaikymas. Tiksliau, Dievas sutaikina su savimi žmones, – Jis juk jau visada buvo jų pusėje. Tad didysis kančios įvykis išties byloja apie didžiąją meilę, kviečiančią atsakui. Santykiui.
Kun. Artūras Kazlauskas komentuoja išskirtinę šiandienos liturgiją.
Viešpaties kančios liturgija
Tą dieną, kai „yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus”, Bažnyčia, apmąstydama savo Viešpaties ir Sužadėtinio kančią ir adoruodama kryžių, prisimena savo gimimą iš mirštančio ant kryžiaus Jėzaus šono ir maldauja viso pasaulio išganymo.
Tą dieną pagal seną tradiciją Bažnyčia necelebruoja Eucharistijos. Šventoji Komunija tikintiesiems dalijama tiktai Viešpaties kančios apeigų metu; tiesa, ji gali būti bet kuriuo dienos metu nešama ligoniams, negalintiems dalyvauti apeigose.
Didysis penktadienis yra visai Bažnyčiai privaloma atgailos diena, pažymima pasninku (valgant tik kartą, kitus du kartus vien užkandant) ir abstinencija (atsisakant valgyti mėsą).
Šią dieną griežtai draudžiama švęsti sakramentus, išskyrus Atgailos ir Ligonių patepimo. Laidotuvių apeigos atliekamos be giesmių, be vargonų ir be varpų.
Šią dieną Valandų liturgijos Aušrinę ir Rytmetinę rekomenduojama atlikti bažnyčiose tikintiesiems susibūrus.
Seniausius Bažnyčios laikus siekiančios apeigos
Viešpaties kančios apeigas dera atlikti popietinėmis valandomis, maždaug penkioliktą valandą. Vadovaujantis pastoraciniais motyvais, galima parinkti kitą, tinkamesnę, valandą, kai tikintiesiems lengviau susiburti, pavyzdžiui, tuojau po vidurdienio arba vėlesniu laiku, tačiau ne vėliau kaip dvidešimt pirmą valandą.
Būtina maldingai ir rūpestingai laikytis iš seniausios Bažnyčios tradicijos kilusios Viešpaties kančios liturgijos tvarkos (Žodžio liturgijos, Kryžiaus pagerbimo, šventosios Komunijos). Niekam nevalia keisti šios tvarkos.
Kunigas ir patarnautojai eina prie altoriaus tyloje, be giesmių. Jeigu reikia pasakyti kokius nors įžangos žodžius, jie ištartini prieš išeinant patarnautojams.
Kunigas ir patarnautojai, nusilenkę altoriui, parpuola veidu žemyn. Parpuolimo, kuris yra būdinga šios dienos apeiga; tai žymi tiek „žemiškojo žmogaus” nusižeminimą, tiek Bažnyčios liūdesį ir skausmą.
Įeinant apeigų tarnautojams, tikintieji stovi, po to atsiklaupia ir tylėdami meldžiasi.
Skaitomi tekstai iš Senojo ir Naujojo Testamentų, giedama atliepiamoji psalmė ir aklamacija prieš Evangeliją. Ypač iškilmingai perteikiamas Viešpaties kančios pasakojimas pagal Joną. Jis gali būti giedamas ar tradiciškai skaitomas, tai yra trijų skaitovų, atliekančių Kristaus, pasakotojo ir liaudies vaidmenis.
Kančią skelbia kunigai, diakonai arba pasauliečiai skaitovai; pastaruoju atveju Kristaus vaidmuo rezervuojamas kunigui. Po pasakojimo apie kančią sakoma homilija, po to tikintieji pakviečiami trumpai pamąstyti.
Visuotinė malda atliekama pagal iš seniausių laikų perduotą tekstą ir formą, išlaikant visą intencijų platumą, reiškiantį visuotinę Kristaus, prikalto ant Kryžiaus dėl viso pasaulio išganymo, kančios vertę. Esant rimtam ir viešam reikalui, vietos ordinaras gali leisti arba nurodyti pridurti specialią intenciją. Įprastai meldžiamasi už Bažnyčią, už popiežių, už įšventintuosius Bažnyčios tarnautojus, už katekumenus (besirengiančius Krikštui šią Velykų naktį), už krikščionių susivienijimą, už nepažįstančius Kristaus, už žydus, už netikinčius į Dievą, už valstybių vadovus, už kenčiančius vargą.
„Kristus mirė asmeniškai už mane“
Kryžiaus pagerbimui naudojamas didelis ir dailus kryžius. Iškiliai kviečiama pagerbti kryžių, jis atidengiamas, visi dalyvaujantieji atliepia giedodami ir priklaupia. Dera laikytis pagarbios tylos po kiekvieno tikinčiųjų priklaupimo, vadovui stovint ir laikant iškeltą kryžių.
Asmeninis Kryžiaus pagerbimas yra svarbiausias šių apeigų elementas. Kryžius pateikiamas taip, kad jį pagerbti galėtų kiekvienas tikintysis; tik susibūrus labai daug tikinčiųjų, galima taikyti bendro pagerbimo apeigas.
Pagerbimui pateiktinas tik vienas kryžius: to reikalauja ženklo tikrovė. Pagerbiant kryžių giedamos antifonos, „Priekaištai” (improperia) ir himnai, poetiškai primenantys išganymo istoriją. Galima taip pat giedoti kitas tinkamas giesmes.
Po Viešpaties maldos ramybės palinkėjimo ženklu nesidalijama. Dalijant Komuniją ypač tinka 21 psalmė ar kita giesmė. Po Komunijos skrynelė išnešama į parengtą vietą už bažnyčios.
Po apeigų altorius nudengiamas, o kryžius paliekamas su keturiomis žvakidėmis. Bažnyčioje parengiama tinkama vieta (pvz., koplyčia, kurioje buvo laikoma Eucharistija Didįjį ketvirtadienį) Viešpaties Kryžiui, kad tikintieji galėtų jį pagerbti ir pabučiuoti, taip pat susikaupti meditacijai.
