Didžiojo Ketvirtadienio ryte popiežius Pranciškus aukojo Krizmos Mišias, kurios taip vadinamos todėl, kad jų metu yra pašventinamas Krizmos aliejus, vėliau naudojamas sakramentinėse apeigose. Aliejus turi daug dvasinių reikšmių, kurios susijusios su jo praktiniu naudojimu. Tai gydymo simbolis, nes juo galima patepti žaizdas, atgaivinti odą ar nusilpusius raumenis.
Tai maldos ir budėjimo simbolis, nes aliejus buvo ir yra naudojamas lempose. Tai prakilnumo simbolis, nes aliejumi buvo patepami karaliai – todėl ir Kristus vadinamas Pateptuoju. Tai ir kunigystės, kunigystės šventimų simbolis. Tad, pagal seną paprotį, per Krizmos Mišias aplink savo vyskupą, kuris vadovauja aliejų šventinimo apeigoms, susiburia vyskupijos kunigai. Didžiojo Ketvirtadienio Mišiose Šv. Petro bazilikoje ypač buvo pakviesti dalyvauti Romos vyskupijos kunigai.
Savo homilijoje popiežius Pranciškus, remdamasis Dievo Žodžiu, ypač iškėlė artumo, buvimo arti temą. Artumas turi daug veidų. Pavyzdžiui, buvimas arti vienas kito per ilgą laiką gali būti pavadintas ištikimybe. Skaitinys iš Evangelijos pagal Luką pasakoja apie Jėzų sinagogoje, skaitantį pranašo Izaijo – „patepto“ ir „siųsto“ – žodžius apie gerąją naujieną, apie Dievo išlaisvinimą ir išgydymą, ypač vargdieniams. „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“, - sako Jis savo klausytojams.
Šiame epizode, anot Šventojo Tėvo, galime pastebėti, kad Jėzus galėjo būti Rašto aiškintoju ar Įstatymo žinovu, tačiau pasirinko būti „gerosios žinios skelbėju“, evangelizuotoju. Antra, Viešpats skelbia aikštėse, keliuose, prisiartindamas prie žmonių. Viešpats skelbia apie Karalystę, kuri yra „arti“ ir pats yra arti savo žmonių.
Artumas, anot Pranciškaus, nėra atskira dorybė, bet visam žmogui ir visiems jo santykiams būdinga laikysena. Kai žmonės sako, kad kunigas yra „artimas“, savas, paprastai galvoje turi du dalykus. Viena, kad jis turi laiko, kad jį galima visada atrasti, priešingai tiems, kurių „niekada nėra“. Antra, kad jis kalba su visais, atranda žodį visiems – jaunam, senam, mažam, vargšui, netikinčiam...
Artumas iš tiesų evangelinis elgesys ir evangelizuotojo raktas. Tarsi savaime aišku, kad artumas yra gailestingumo raktas. Kaip gali būti gailestingu, kai esi toli, už didelio atstumo? Tačiau, pasak popiežiaus, artumas taip pat yra tiesos raktas, nors tai mažiau akivaizdu. Nes, būnant arti, matome konkrečius asmenis, konkrečias situacijas. Tai padeda išvengti abstraktumo ar skirstymo į kategorijas: tai gali atrodyti „objektyvi“ tiesa, bet iš tiesų dažnai yra tiesa, kuri tolima asmeniui, kuri nėra jam ištikima. Abstrakti tiesa yra patraukli, patogi, gali suteikti prestižą. Tačiau reikia atsispirti jos pagundai, nepadaryti jos stabu, nes ji atitolina nuo paprastų žmonių, kai Jėzus, priešingai, buvo arti jų, vadino juos vardais ir gydė jų žaizdas. Mišių dalyviams kunigams popiežius Pranciškus patarė artumo mokytis ir iš savo Motinos, Marijos, kurią galima pavadinti „Artumo Motina“.
Kalbėdamas apie tris kunigo tarnystėje pamatines sritis – dvasinį palydėjimą, Išpažintį ir skelbimą ar pamokslavimą – popiežius Pranciškus linkėjo elgtis pagal Dievo Motinos žodžius – „darykite, ką tik jis jums lieps“. Pasakant tai tūkstančiu skirtingų būdų, tačiau išlaikant motinišką artumą.
Artumo dvasiniame dialoge ar palydėjime galima mokytis iš Jėzaus pokalbio su Samariete. Viešpats ją išmoko, pirmiausia, kaip šlovinti Dievą, Dvasioje ir tiesoje. Po to padeda, delikačiai, neįžeidžiant, įvardinti savo nuodėmę. Tada kartu su ja eina evangelizuoti jos kaimelyje. Viešpats iškelia Samarietės nuodėmę nesumenkindamas jos šlovinimo, nesukurdamas kliūties jos pašaukimui misijai. Tai yra dvasinio dialogo pavyzdys.
Artumo Išpažintyje pavyzdį galime kontempliuoti Jėzaus susitikime su svetimavusia moterimi, kuri atitempiama prie jo, norint išgirsti iš jo nuosprendį, kad ji turi būti užmušta užmėtant akmenimis. Bet Jėzus, kai visi sugėdyti pasitraukė, likęs vienas su moterimi, arti jos, pasakė: „nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. Šie žodžiai nėra „juridinės tiesos“, bet gailestingumo, asmeniui ištikimos tiesos išraiška, leidžiantys nusidėjėliui žvelgti pirmyn, o ne atgal. Tai yra teisingas tonas nuodėmklausiui.
„Artumo pamokslavime“ pavyzdį atrandame Apaštalų darbuose, pirmajame apaštalo Petro pamoksle, jo žodžiams „verte veriant“ širdį ir sužadinant klausimą – „ką mums daryti?“. Iš homilijos suprantama kaip arti Dievo esame maldoje ir kaip arti esame savo žmonių ir jų kasdienio gyvenimo, kunigams pažymėjo popiežius.
Pasak jo, geroji naujiena prabyla tada, kai esama arti Dievo ir žmonių. Abu šie artumai vienas kitą maitina ir gydo. Jei jauti, patarė popiežius, kad nutolai nuo Dievo, prisiartink prie žmonių, kurie išgydys nuo įkarštį nuslopinusių ideologijų, padės pamatyti Jėzų skirtingai, įvertinti Jo nuostabų mokymą. Ir jei jautiesi tolimas žmonėms, artinkis prie Evangelijos, mokykis iš Jėzaus būdo žvelgti ir būti su tais žmonėmis už kuriuos, už kiekvieną iš kurių Jis išliejo savo kraują ant kryžiaus. (Vatikano radijas)
