Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.
Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13, 1–15)
NUO ŽODŽIO PER KRYŽIŲ Į MEILĘ
Kojų plovimu Jėzus išreiškia tai, ką šį paskutinį vakarą drauge norėjo paaiškinti mokiniams. Tai paties Jėzaus jausmai, kuriais Jis visuomet gyveno ir nieko geresnio savo sekėjams palikti negalėjo.
Nors tai ir niekur nėra aprašyta, tačiau galime pasakyti, kad Jėzus visuomet plovė žmonių kojas. Jis pasilenkdavo prie jų nešvarumų, prie to, ko žmonės niekam nenori parodyti, prie to, ką jie slepia nuo kitų ir nuo savęs pačių. Jėzus visą savo gyvenimą žemėje praleido, gydydamas žmonių sužeistas sielas, taisydamas jų supainiotus gyvenimo kelius. Tai, ką Jis daro dabar, priartėjus kančiai, yra galutinė ir tobula to sielų nuplovimo išraiška.
Mišių metu mes švenčiame ir iš naujo drauge išgyvename šią meilę: meile, kuria Jėzus pamilo žmones iki galo…
Mišiose Jėzus pasilenkia prie mūsų, kad nuplautų mūsų prakaituotas ir gyvenimo keliuose apdulkėjusias kojas…
Mišiose prisiliečiame prie Jo Meilės, kad vėl iš naujo sugebėtume mylėti…
Šios dienos Mišių Evangelijoje susiduriame su keistoku pokalbiu tarp Jėzaus ir Petro, kuris pradžioje prieštarauja, kad Jėzus plautų jam kojas, o paskui prašo, kad būtų nuplauta ir galva. Jėzus atsako jam, pabrėždamas, kad apaštalai jau yra švarūs ir pakanka vien tik nuplauti jiems kojas.
Ką tai galėtų reikšti?
Jau vėliau, kalbėdamas tos pačios vakarienės metu, Jėzus pasakys saviesiems: „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“. Tai paaiškina ir Jėzaus atsakymą Petrui: mokiniai klausėsi Žodžio, o dabar Jėzui belieka tik atlikti meilės tarnystę,- atiduoti savo gyvybę už juos.
Taip Žodis nušviečia kančios prasmę, o kančia atbaigia Žodį. Žodis atskleidžia Eucharistijos prasmę, o Eucharistija yra Žodžio išsipildymas. Tą vakarą viskas suvienijama ir įprasminama: Žodis ir kryžius, Žodis ir Eucharistija, Jėzaus ir visų mūsų istorija.
Tikrąją kančios ir jos šventimo, tai yra, Mišių, prasmę galime suvokti tik tada, kai klausomės Žodžio. Tai būtina, žengiant į Kristaus meilės mums slėpinį, kad į Jo meilę atsilieptume savo meile… (Mons. Adolfas Grušas)
