Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės liturgija – tai mėginimas, tik mėginimas, įžengti į Velykų slėpinį. Mūsų išgelbėjimo slėpinį, kurį išgyvename per šias tris šventas Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo dienas.
Mūsų tikslui labiausiai pasitarnauja įsiklausymas į Dievo žodį. Nors ir vargani, metai iš metų stengiamės gilintis į Žodį, vis geriau jį pažinti, kad nuo pažinimo pereitume prie Viešpaties meilės, nuo žinojimo – prie kasdienio įgyvendinimo to, kas mums atskleidžiama.
Velykų slėpinys man vis labiau atrodo neišsemiamas, vis labiau suvokiu savo negebėjimą priimti ir perteikti šį Viešpaties žodį. Tačiau esu įsitikinęs, kad tai, kas privalu, turi būti padaryta ir gerai padaryta – tai vienintelis įsitikinimas, kuris lydės mane iki mirties – todėl darsyk mėginsiu laužyti Žodžio duoną kartu su jumis. Labiausiai apsistosiu ties Pauliaus pasakojimu apie tai, kaip Jėzus įsteigė Eucharistiją ir kuo tai svarbu kiekvienam iš mūsų bei mūsų bendruomenėms.
Buvo naktis
Apaštalas pirmiausia primena krikščionims, kad veiksmas, kurį šie atlieka savo bendruomenės širdyje, ypač Viešpaties dieną, yra tas pats, kurį Paulius gavo tiesiai iš Viešpaties ir perdavė jiems, Korinto krikščionims, paskelbdamas gerąją Evangelijos naujieną. Paulius gavo veiksmą, gestą, žodžius, kylančius iš paties Viešpaties! Eucharistija nėra kažkas, ką Bažnyčia pati sau yra davusi arba tai, ką kažkas įvedė kaip normą. Eucharistija paprasčiausiai yra veiksmas, gautas iš Viešpaties, ir jį tikintiems visada turi būti perteikiama visa jo slėpinio pilnatvė.
Štai kodėl Paulius pirmiausiai patikslina: „Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas“, vadinasi, išdavystės naktį, neatpažinimo naktį, visų mokinių apleidimo, nusigręžimo naktį. Jeigu Viešpaties bendruomenėje egzistuoja visų ryšių suardymo valanda, tai ji yra būtent ši, tačiau kaip tik šioje situacijoje Jėzus perteikia eucharistinius gestus bei žodžius. Šitai jau savaime yra žinia: „tą naktį, kurią turėjo būti išduotas“, ir ne veltui Bažnyčia Vakarų liturgijoje nori, kad šie žodžiai būtų kartojami kiekvienoje eucharistinėje maldoje. „Naktį, kurią buvo išduotas“, ir būtų galima sakyti: „naktį, kurią buvo apleistas“, „naktį, kurią Petras jo išsigynė.“
Šitoks yra tikrasis kontekstas, kuriame Jėzus dovanoja Eucharistiją. Dovanoja – kaip matysime vėliau – Sandorą, būtent tada, kai ši Sandora iš esmės yra sulaužoma, ją nutraukia visi tie, kurie priklausė Viešpaties bendruomenei. Jėzus tąnakt perduoda gestą ir žodžius: tai yra Eucharistija, esminis atminimas kiekvienai Bažnyčiai. Naktį, kai buvo atsisakyta Sandoros, Jėzus švenčia Sandorą su savaisiais.
Turime priimti visą skandalingą šio eucharistinės dovanos konteksto tiesą. Visa tai įvyko tą naktį ne todėl, kad tai buvo paskutinė naktis prieš suėmimą, o todėl, kad tai buvo naktis, kurią Jėzus patyrė kaip tik tai, kam esame gabūs mes, žmonės: išduoti, išsižadėti, apleisti.
Kodėl duona?
Visos Evangelijos aiškiai liudija, kad Jėzus nori vakarieniauti, valgyti Sandoros valgį su savo mokiniais. Norėjo valgyti kartu, suplanavo, pasiuntė mokinius viską paruošti: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas“ (Lk 22, 14). Reikšminga detalė: ketvirtoji Evangelija net nepamini, jog tai buvo Velykų vakarienė, kaip tai pažymi sinoptikai. Anot Jono, svarbiausia, kad kalbama apie Sandoros vakarienę.
Atidžiau pažiūrėję, pamatytume, kad ano vakaro esmė ne tiek pačios Velykos, kiek Sandora. Dėl to visas tas valgymas kartu galiausiai susintetinamas į duonos ir vyno ritualą – ši paralelė itin reikšminga. Duona ir vynas yra labai svarbūs žydų valgymo elementai, tačiau per šią vakarienę jie pranoksta savo prasmę: Jėzus norėjo šios vakarienės ne vien tam, kad valgytų ir gertų – maldos ir liturgijos kontekste, – labiau už viską per tą duoną ir vyną jis norėjo švęsti Sandorą.
Dėl to Paulius primena, kad „Jėzus paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą (eucharistésas), sulaužė (éklasen)“: Jėzus dėkoja, tai yra taria Dievą laiminančius žodžius ir, šlovindamas, laimindamas, dėkodamas Dievui, laužo duoną.
Tai svarbiausia vieta. Tai kažkas, į ką mes pakankamai neįsigiliname. Gal todėl, kad per mūsų Eucharistiją duonos laužymas neturi absoliučiai jokios reikšmės tiems, kurie ją švenčia. Išties duonos laužymas yra svarbus, yra esmingas. Jėzus paima duoną į rankas, – duoną, kurią jis gauna ir priima iš Dievo; pripažįsta, kad tai dovana, ateinanti iš Dievo; paskui ją sulaužo, padalina, pasidalina. Štai duonos laužymas.
Paruoštas maistas yra žmogiškas dalykas – be jokios abejonės, tik žmonės sugeba jį ruošti kitaip nei gyvūnai – tačiau šį maistą tikintysis gauna, už jį dėkoja ir juo dalinasi. Duona gaunama tam, kad ja dalintumeis, „laužytum“, kad ji būtų išdalinta visiems tiems, kurie susirenka aplink stalą, tokiu būdu visi dalinasi viena duona.
Panašiai Jėzus įsteigia stalo bendruomenę, tų, kurie dalinasi ta pačia duona, kurie dalinasi Komunija, yra koinonoí ir sudaro koinonía, bendrystę (toks yra Pauliaus žodynas).
Eucharistinis Jėzaus stalas nėra apibrėžiamas per tai, ar esame teisūs ar neteisūs: tą vakarą, tame eucharistiniame valgyme nedalyvavo nė vienas jos vertas asmuo. Tačiau Jėzus būtent tame kontekste davė savo kūną, sakydamas: „Tai mano kūnas, už jus atiduodamas.“ Valgant šią duoną, maitinantis tuo pačiu maistu, gyvenama tuo pačiu gyvenimu, kuris yra Jėzaus gyvenimas, tas, kurio realiausia įmanoma manifestacija buvo jo kūnas. Visa tai atveda iki tapimo vienu kūnu, Kristaus kūnu, kūnu, kurio galva yra Kristus, o mes esame jo nariai, neverti, bet nariai. Toks yra realus ir gilusis eucharistinis dinamizmas. Jo akivaizdoje mūsų susirūpinimas dėl realaus Jėzaus buvimo yra ne tik kad neadekvatus, bet klaidinantis ir netgi neprotingas.
Kaip tik kartodami šį Jėzaus gestą ir šiuos žodžius nuo to išdavystės vakaro iki šlovingo jo sugrįžimo dienos, įžengiame į šią dvasinę dinamiką, kurioje tampame Kristaus kūnu, o mumyse Kristus apsigyvena. Eucharistija yra būtent šitai, ne kas nors kito! Tai buvimas prie stalo su Viešpačiu, kur jis laužo kaip duoną savąjį kūną, tai yra duoda mums savo gyvenimą.
Negalime pamiršti, kad tą vakarą Jėzus laužė duoną dvylikai apaštalų, kurie jį apleido, išsižadėjo, išdavė; kaip per savo gyvenimą jis laužė duoną su savo bičiuliais Betanijoje; kaip laužė duoną valgydamas nusidėjėlių namuose; kaip laužė duoną minioms, kurios eidavo paskui jį, nors menkai tesuprato, ką jis sakė ar darė. Tiesa yra ta, kad Jėzus laužė duoną su kuo įvairiausiais žmonėmis, kurie visi buvo nusidėjėliai!
Kodėl vynas?
Paulius, priminęs apie šią pirmąją eucharistinę apeigą, kurioje Eucharistija yra bendrystė Kristuje žmonių, pašauktų iš nuodėmės, iš nusidėjėlių būsenos, lygiagrečiai primena mums ir antrąją apeigą: „Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“
Žodžiai apie taurę darsyk pagilina bendruomeninį gyvenimą, koinonía, kurią ženklina ypač laužoma duona, nes patikslina, kad šis gyvenimas yra gyvenimas Sandoroje. Tai, ką patvirtina ir Jeruzalės tradicija, anot Morkaus ir Mato: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį (Mk 14, 24; Mt 26, 27), aiškiai pasako Antiochijos tradicija, kuria seka Lukas (Lk 22,25) ir Paulius: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje.“ Sandora tarp Dievo ir Izraelio buvo nutraukta – „jie sulaužė manąją Sandorą“ (Jer 31, 32), – todėl Dievas pažadėjo naują (Jer 31, 31), kurią Jėzus ir sudaro: taurė, kurią Jėzus laiko rankose, yra Naujoji Sandora jo kraujyje.
Nuo šiol įžengti į Sandorą su Dievu reikia būti Naujosios Sandoros nariu, tos paskutinės ir galutinės Sandoros, kurią užantspaudavo Jėzaus kraujas. Toji taurė, veiksmingo Jėzaus žodžio dėka pripildyta jo kraujo, ir tas kraujas yra Naujoji Sandora, arba – jei norime – tas Jėzaus gyvenimas yra Naujoji Sandora. Juk jeigu Tarnas buvo gavęs misiją būti „Sandora visoms gentims“ (plg. Iz 42, 6), Jėzaus misija – būti pačiam Naująja ir galutine Sandora visiems laikams, Sandora, kuri niekada nebegalės būti nutraukta, amžina Sandora. Taip šiuo antruoju ženklu ir šiais žodžiais matome, kad tai, kas buvo koinonía yra ir Sandora.
Galėtume sakyti, perfrazuodami Pauliaus komentarą apie žodžius, aptariančius duoną: „Jei viena taurė, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena taure“ (plg. 1 Kor 10). Kraujas yra gyvybė, ir Jėzus ją atidavė egzistencine auka, ne per apeiginį aukojimą, kaip buvo daroma šventykloje: Jėzaus auka nėra apeiga, o savo gyvenimo, visos savo egzistencijos, atidavimas Dievui ir broliams.
Vargas mums, jeigu taurėje matysime vien Viešpaties kančią, vien tikslų jo mirties įvykį: kraujas yra visa Jėzaus gyvybė, visas jo žmogiškas gyvenimas, kuris buvo egzistencinė auka, tarnystė, rūpestis, „meilė iki galo“ (Jn 3, 1) savo broliams ir seserims.
Jėzus taip gyveno, įsiskaitykime atidžiau į Evangelijas: jis per daug nesirūpino mūsų nuodėme, rūpinosi kentėjimu, kurį mumyse užčiuopė. Tokia yra Jėzaus Kristaus tiesa, kurią turėtume prisiminti ypač mes, tie, kurie tiek kartų kalbame jo vardu ir sugebame labiau matyti žmonių nuodėmę nei kančią. Nepamirškime, kaip Laiškas žydams naujai perskaitė Kristaus auką, išties krikščioniškoje perspektyvoje: „Ateidamas į pasaulį“, tai yra, tapdamas žmogumi, „Jėzus taria“ Dievui, tarsi maldoje: „Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų tų nebenori, nemėgsti... Štai ateinu vykdyti tavo valios“ (plg. Žyd 10, 5–7).
Tokia yra egzistencinė Jėzaus auka: visas jo gyvenimas, kurį išreiškė kraujas, kuris yra kiekvieno žmogaus gyvybė, buvo visiškai, totaliai dovanotas Dievui ir žmonėms. Tad koinonía, kurią mums primena duonos laužymas, taurės ženklas skleidžiasi kaip Naujoji ir galutinė Sandora, „amžinoji Sandora“ (plg. Žyd 13, 20), kuri niekada nesibaigs. Paulius nepatikslina, kad šis Sandoros kraujas, išlietas „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 27), „išlietas už daugelį“ (Mk 14, 24), „išlietas už jus“ (Lk 22, 20), tačiau tai suponuojama, nes ten, kur Sandora, ten nebėra nuodėmės, nuodėmės atleidžiamos ir yra įkuriama bendrystė su Dievu stipresnė už nuodėmės atskyrimą.
Tad Eucharistija yra toji bendrystė Sandoroje, kuri kiekvienam iš mūsų palieka asmeninę atsakomybę. Viešpats ją siūlo visiems: Judui, kuris jį rengėsi išduoti, Petrui, kuris jo paskui išsižadėjo, visiems tiems bedvasiams ir jokio drąsaus įsitikinimo neturintiems mokiniams. Jėzaus pakviestieji buvo tokie, kokie ir mes esame. Kiekvienas iš mūsų galime savęs paklausti, ar nesu Judas, ar nesu Petras, ar nesu vienas iš mokinių, kuris apleido Jėzų. Paulius mūsų prašo „atpažinti“, „išskirti“ (1 Kor 11, 29) Kristaus kūną: tik tada, jei atpažįstame Kristaus kūną ir kraują, tai yra jo gyvenimą, išvengiame pasmerkimo; ir tik tas, kuris neatpažįsta Kristaus gyvenimo „valgo ir geria savo pasmerkimą“, nes nemato Dievo jam teikiamos dovanos.
Enzo Bianchi yra italų kunigas ir teologas, ekumeninės monastinės bendruomenės įkūrėjas, daugybės knygų autorius.
Pagal publikaciją www.monasterodibose.it parengė Saulena Žiugždaitė
