Šventasis vyskupas Atanazas (295 m. – 373 m.) Nepalenkiamas tikėjimo grynumo gynėjas Arijaus sukeltos didžiosios krizės laikotarpiu, iškart po Nikėjos susirinkimo, sumokėjo aukštą kainą už savo herojišką priešinimąsi erezijos plitimui – buvo bent penkis kartus ištremtas imperatoriaus Konstantino, Konstanto, Julijono ir Valenčio. Arijonizmas, tai erezija teigusi, jog Jėzus yra Dievo sukurtas, todėl nelygus Jam. Jėzus yra mažesnis Dievas.
Iš šventojo vyskupo Atanazo knygos „Apie įsikūnijimą“ prieš arijonus
(2–5: PG 26,987–991)
Jo žaizdos yra mūsų išgelbėjimas
Jonas mums rašo, kad Jėzus sakė: Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu! Ir priduria: Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę (Jn 2, 19.21). Jeigu Tėvas viską sukūrė per savo Sūnų – Žodį, tai aišku, kad ir prisikėlimas turėjo įvykti per jo kūną. Per kūną Tėvas jį prikelia ir per kūną jam duoda gyvenimą. Tad, jis prikeliamas kūnu kaip žmogus ir gauna gyvenimą kaip žmogus, kaip tas, kuris apsireiškė visu žmogiškumu.
Tačiau jis yra tas pats, kuris kaip Dievas atstato savo šventovę ir duoda gyvenimą savo kūnui. Jis sako apie save kaip apie tą, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin (Jn 10, 36), tačiau kitur primena: dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa (Jn 17, 19).
Kai sako: mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mk 15, 34), jis kalba mūsų vardu, nes, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones, jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 7–8) ir, kaip sako Izaijas: jis mūsų skausmus sau užsikrovė (Iz 53, 4). Ne dėl savęs jis patyrė kančią, bet dėl mūsų, ne jis buvo apleistas Dievo, bet mes. Jis atėjo į pasaulį dėl mūsų, tolimų ir apleistų. Tad, kai sako: todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų (Fil 2, 9), kalba apie savo kūno šventovę. Išaukštinamas ne Aukščiausiasis, bet Aukščiausiojo kūnas, ir tam Aukščiausiojo kūnui duotas vardas, kilniausias iš visų vardų. Kai jis sako: Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas (Jn 7, 39), kalba apie tai, kad jo kūnas dar nebuvo pašlovintas. Ne garbės Viešpats pašlovintas, o garbės Viešpaties kūnas, kuris buvo pašlovintas tada, kai įžengė į dangų. Šventojidvasia, kurią Žodis gavo prisiimdamas žmogiškąją prigimtį, nebuvo duota žmonėms, kol jis neįžengė į dangų. Kai Raštas vartoja tokius pasakymus: „Sūnus gavo“ arba „Sūnus buvo pašlovintas“, kalba apie jo žmogiškumą, ne apie jo dieviškumą. Todėl, kai sako: jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus (Rom 8, 32), kitur tvirtina: Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save (Ef 5, 25).
Nemirtingasis Dievas atėjo ne savęs išgelbėti, bet mūsų, kurie gulėjome mirtyje, ne už save kentėjo, bet už mus, prisiimdamas mūsų varganumą ir neturtą, kad atiduotų mums savo turtus. Jo kančia yra mūsų džiaugsmas; jo palaidojimas yra mūsų prisikėlimas; jo krikštas yra mūsų pašventinimas. Jis sako: dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa (Jn 17, 19). Jo kančia yra mūsų išgelbėjimas, nes mes buvome išgydyti jo žaizdomis. Bausmė, kuria jis buvo nubaustas, yra mūsų ramybė, nes bausmė ant jo krito mūsų išganymui (Iz 53, 5), tai reiškia, jis prisiėmė bausmę, kad mes atgautume ramybę. Kai ant kryžiaus jis sako: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią (Lk 23, 46), per save paveda Tėvui visus žmones, kurie jame yra atgaivinti. Esame jo nariai ir, nors mūsų daug, esame vienas kūnas, Bažnyčia, kaip Paulius rašo galatams: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje (Gal 3, 28). Todėl jis visus savyje paveda Tėvui.
Iš lotynų kalbos vertė ses. Celina Galinytė OSB
