Prieš pat šv. Velykas, per Didžiąją savaitę, metas kartu su gamta atbusti ir dvasiai. Šv. Kotrynos bažnyčioje kovo 29-ąją skambės „Musica celestis“ – dangiška muzika, atliekama Vilniaus m. sav. Šv. Kristoforo kamerinio orkestro su meno vadovu ir vyr. dirigentu Modestu Barkausku bei sopranu Lina Dambrauskaite.
Šis koncertas skirtas Didžiajam ketvirtadieniui: tai proga, lydint nežemiško grožio muzikai, susikaupti, pamąstyti ir pasirengti būsimam atgimimui. Tam kvies vakaro garbės svečias – kapelionas Algirdas Toliatas.
Artėjant koncertui, kalbiname savo paprastu, gyvenimišku žodžiu daugybę žmonių į bažnyčią pritraukiantį A. TOLIATĄ apie Velykų šventės esmę, taip pat kviečiame skaityti pokalbį su M. BARKAUSKU apie „Musica celestis“ programą.
Kun. A. Toliatas: „Velykos yra mūsų pačių perėjimas per mūsų gyvenimo Didžiąją savaitę“
Nuo krikščionybės pradžios praėjo jau porą tūkstančių metų. Kas, jūsų manymu, žmonėms yra Velykos šiandien?
Galvoju – ar svarbus yra klausimas, kiek laiko praėjo. Velykas reikia išgyventi pačiam, jas perleisti per save – kaip ir Kalėdas bei visas kitas didžiąsias šventes. Iš tiesų Velykos yra mūsų pačių perėjimas per mūsų gyvenimo Didžiąją savaitę. Velykos nėra dėl Kristaus – jos yra dėl mūsų, o ne dėl to, kad Dievui reikėtų ką nors parodyti. Kristus yra vedlys per Didžiąją savaitę į Velykas: per mirtį – į prisikėlimą. Ir jeigu mes patys to neišgyvename – liekame tik stebėtojai: tam tikra prasme Velykos net neįvyksta.
Ką mes galėtume padaryti, kad Velykas sutiktume su tikrąja šios šventės dvasia?
Kad Velykos įvyktų, reikia pasinerti. Bet ką reiškia pasinerti? Tai nereiškia, kad būtinai reikia pasinerti į savo religinį išgyvenimą su Kristumi, išgyventi su juo Kryžiaus kelius. Tai yra svarbu – bet tik tam, kad paskui tai galėtume atkartoti savo gyvenime, per savo kasdienybės patirtį, per savo žengimą į Pažado žemę, per Raudonąją jūrą – o tai reiškia: darbe, šeimoje, pasirinkimuose, savo paties silpnumo trapume.
Visi mes pereiname per visus apaštalus, Judas irgi gyvena mumyse. Ir visa tai savo gyvenime turime aktyvinti, patirti, apsispręsti, išgyventi. Tai ir yra Velykos – vedančios į žmogaus vidinį nušvitimą, į darną su kūrėju. Ir pats žmogus tampa kūrėjas savo siela, vidumi.
Iki Velykų – Didžioji savaitė, susikaupimo ir apmąstymo laikas, bet daugumos žmonių tai nepaliečia – net ir tos trys rimties dienos nuo Didžiojo ketvirtadienio. Vis dėlto pačias Velykas noriai švenčiame. Kaip šiandienos žmogui paaiškintumėte – kuo svarbios Velykos?
Žinoma, kiekviena epocha turi savo specifiką. Išlieka tos pačios amžinosios vertybės, bet jos įgyvendinamos ir išgyvenamos kitaip, ir tai yra normalu. Manau, šių laikų užduotis – pasižiūrėti, kaip yra būtent dabar: šioje visuomenėje, šiuo periodu, nepriklausomybės laikais, būtent šiais, 2018, metais – kokie yra iššūkiai, kokiu būdu mes einame savo išdavysčių keliu – taip pat pasirinkimo, apsisprendimo, brandos...
Juk Velykos veda į Eucharistiją, į Komuniją. O kas yra Komunija? Tai bendrystės sakramentas, tai mūsų gebėjimas priimti kitą – kaip Kristus. Priimti net išdaviką ir prisileisti jo sielą, prisibelsti prie jos gelmių, jas suvirpinti. Vėlgi – dėl ko yra Kryžiaus kelias? Jis – tam, kad galėtume užauginti savyje atsparumą.
Žmogus yra trapus ir silpnas, jam taip lengva atkristi, nueiti netinkamu keliu. Ir tam, kad galėtume išlikti, labai svarbus yra Kristaus pavyzdys: turime išgyventi tai kartu su Kristumi, kad savo kelionėje nesijaustume vieni ir apleisti, kad nesustotume pusiaukelėje. Kai eini ir matai prieš save jau įmintas pėdas – tu žinai: taip, tu gali, kelias yra, tai ne aklavietė. Nors ir be galo sunku, bet priekyje matai pėdas – tos Kristaus pėdos ir yra vedlys.
Nuo didžiųjų švenčių neatsiejamas tapo maisto kultas, nukrauti stalai. O kaip galima paskatinti šiandienos žmones, kad Velykos iš tiesų ateitų į jų širdis?
Tai didelis iššūkis. Aš manau, kad svarbiausia – pradėti nuo savęs, skatinti patiems save viduje. Kitam žmogui nieko neįrodysi ir jo nepatrauksi – nebent savo paties išgyvenimais. Manyčiau, kad geriausias paskatinimas yra pačiam išgyventi Velykas taip, kad ir kitam kiltų klausimai ir noras tai patirti.
Nemažai tikinčiųjų į bažnyčią ateina tik per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas. Kaip manote, ar tai labiau susiję su tradicija, ar šios šventės iš tiesų pačios pabudina poreikį dalyvauti Mišiose? Kaip, jūsų nuomone, yra Velykų atveju?
Aš manau, kad tai abu variantai: ir tradicija, ir vidinis poreikis. Nes žmogus turi dvasingumo poreikį – praktikuoja ar ne, tuo gyvena ar negyvena, bet kažkur giliai širdyje šis poreikis yra. Aišku, labai svarbu eiti sąmoningumo link – kad tai neliktų vien graži tradicija, kad būtų auginamas ir suvokimas.
Kuo ir kaip muzika bei menas gali prisidėti einant Velykų esmės link? Žinau, kad menas jums nesvetimas.
Iš tiesų vieną savo darbą rašiau apie Caravaggio paveikslą, menas tikrai artimas mano sielai. Manau, menas yra dar vienas kelias į dvasingumą – norint suvirpinti žmogų iš vidaus, per grožio potyrį pažadinti visa tai, apie ką menas kalba. Jis išprovokuoja, priverčia pažvelgti kitaip, ištraukti mus iš kasdienybės, mūsų nusistatymų. Menas kviečia ieškoti ir veda į giluminį išgyvenimą – ne tik emocinį, bet ir dvasinį. Bet svarbu, kad žmogus meną patirtų, sutelkdamas dėmesį ir su siela, kad skirtų tam laiko.
Galima išbūti koncerte ar tiesiog praeiti pro dailės kūrinį, galima Luvrą pereiti per tris valandas ir po to sakyti: „Aš buvau.“ Bet ar aš pasikeičiau? Meno tikslas yra suvirpinti, kartais sukrėsti, net supurtyti žmogaus sielą, užduoti ir nepatogų prasmės klausimą.
Štai ir būsimas koncertas vyks Didžiosios savaitės metu, kai, norint išgyventi Velykas, reikia skirti laiko ir sielos dėmesio. O tam reikia pagalbinių dalykų – kad mes galėtume susikoncentruoti, susitelkti, paruošti savo sielą. Pagalbiniai dalykai yra būtini, ir vienas jų – labai stiprus – yra būtent menas: muzika, vaizdas, kuris tau padeda nusikelti ir išgyventi dvasines patirtis.
Kokia muzika jums pačiam atrodo geriausiai atspindinti Velykų esmę?
Muzikos aš nenorėčiau klasifikuoti. Man asmeniškai labai patinka klasika, džiazas. Ir aš klausiu: ar džiazas galėtų būti velykinė muzika, ar mes turime pasilikti prie grigališkojo choralo ir klasikinių kūrinių – kurie, be abejo, savo struktūra ir prigimtimi (pavyzdžiui, grigališkasis choralas) yra išmelsti – ar gali būti kas nors geriau?
Manau, kad kiekvienas muzikos žanras prakalba vis kitaip ir tiek, kiek mes norime išgirsti. Aišku, kas kita, kai kūrinys rašomas tam tikram tikslui – Didžiajam ketvirtadieniui, Didžiajai savaitei, kai menininkas kalba būtent apie tai, tas patirtis rašydamas išgyvena, išmeldžia ir nori tuo pasidalyti. Gali ir skaitydamas kokią nors knygą rasti joje bet kokios formos, bet kokios srities dvasingumo. Žmogus yra vientisas, viskas yra pasaulyje susiję. Bet kai yra konkretūs akcentai ir meno kūrinys kalba tam tikra proga, žinoma, tuomet jis kur kas labiau atliepia ir pataiko į esmę, į būtent to susitikimo temą.
M. Barkauskas: „Svarbu, kad muzikos klausymas padėtų suprasti save, išgirsti savo mintis“
Toliau – pokalbis su M. Barkausku. Jis sutiko plačiau pristatyti kovo 29 d. koncerto programą.
Papasakokite plačiau apie ketvirtadienio koncertą: ko tikėtis būsimiems klausytojams? Kokią programą jie išgirs?
Koncerte su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru dalyvaus ir solistė – sopranas Lina Dambrauskaitė, jau žinoma jauna atlikėja, šiuo metu studijuojanti Londone. Ji mielai sutiko su mumis paruošti tikrai įdomią programą. Koncerto pradžioje skambės Johanno Sebastiano Bacho kantata „Ich Habe Genug“ („Man jau užtenka“) – kiek žinau, pirmą kartą Lietuvoje atliekama soprano.
Po to atliksime keletą arijų iš Georgo Friedricho Händelio operų: tai bus Kleopatros arija iš „Julijaus Cezario“, taip pat žymioji Almirenos arija „Lascia ch'io pianga“ iš operos „Rinaldo“. Tad su J. S. Bacho bažnytine kantata bus gretinama kita baroko muzikos pusė – operinė muzika. Dar viena sandūra, kurios šiame koncerte norėjau – tai baroko muzika ir XXI a. kompozitorių, šių dienų kūrėjų, muzika. Skambės minimalistinio stiliaus atstovų – Philipo Glasso, Maxo Richterio – kūriniai. Tad greta amžių patikrintos muzikos įterpsime visiškai naują, bet taip pat populiarių kompozitorių kūrybą. Tai bus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro intarpai tarp operinės muzikos.
Kodėl priešvelykiniu laikotarpiu, Didįjį ketvirtadienį, vyksiančiam koncertui parinkote būtent tokią programą?
Manome, kad vokalas pagavesnis ausiai, pagavesnis sielai – dėl to nutarėme surengti koncertą su soliste. O kai pradėjome su ja bendrauti, programą dėliojome kartu. Aš labai norėjau, kad skambėtų daug baroko muzikos – nes ji vis dėlto ir giliausia, ir arčiausiai Dievo. Be to, daug šios epochos kūrinių priklauso bažnytinės muzikos žanrams – kad ir jau minėta J. S. Bacho kantata yra bažnytinė, religinė. Norėjosi, kad koncertas nebūtų blizgus, kad būtų gilus ir tiktų būtent Didžiajam ketvirtadieniui – kad kiltų minčių, būtų daugiau noro pasikalbėti su pačiu savimi, apmąstymų, susikaupimo prieš didžiąsias šventes.
Kaip manote, kuo koncerte skambėsianti muzika gali sudominti šių dienų žmogų – skubantį, pragmatišką, vartotojišką?
Koncerte bus daug negirdėtos arba retai skambančios muzikos. Be to, klausytojams įdomus galėtų būti trijų šimtų metų kontrastas tarp baroko ir šių dienų. Bet, manau, iš tikrųjų visa tai siejasi – ir žmonėms tai galėtų patikti, būti priimtina.
Tad, šalia baroko ir XXI a. muzikos kontrastų, koncerte atsiskleis ir jos sąsajos. Jūsų manymu, kokios jos?
Turint mintyje kūrinių stilistiką ir pobūdį, didelio kontrasto nebus. Pavyzdžiui, grosime Arvo Pärto kūrinį „Summa“ – tai religinis kūrinys, ir charakterio bei minties sąsaja su senąja muzika tikrai bus ryški.
Koncerte taip pat dalyvaus kunigas Algirdas Toliatas, kalbėsiantis ir priminsiantis mums apie Velykų prasmę. O kuo šios šventės laukime muzikagali prisidėti, suprantant ir pažįstant Velykų esmę?
Manau, svarbu, kad muzikos klausymas padėtų suprasti save, išgirsti savo mintis ir jas apmąstyti. Kad tai būtų sustojimas – sustojimas bėgime.
O kokia muzika jums pačiam atrodo geriausiai atspindinti Velykų esmę?
Bet kuri, turinti prasmę: ta, kuri prasmingai, su meile atliekama, kuri pasiekia ne tik klausytojo ausis, bet ir širdį, ir palieka ten tam tikrą žymę. Manau, tai yra prasmingiausia.
Koncertas „Musica celestis“ vyks kovo 29 d., ketvirtadienį, 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje.
