„Velnias veikia ir 21 amžiuje, tad mes turime išmokti su juo kovoti.“ Šioje frazėje, kurią popiežius Pranciškus ištarė per homiliją Šv. Mortos namų koplyčioje 2014 m. balandį, sukondensuota jo mintis ne tiek apie velnio egzistavimą, o kur kas giliau – apie tai, kaip krikščionis turėtų dorotis su šiuo buvimu. Nors šiandien velnio nesiejame su stereotipiniais įvaizdžiais ar personifikacijomis, jis ir toliau daro poveikį kiekvieno žmogaus kasdieniame gyvenime.
Pranciškaus nedomina siekis kaip nors apibūdinti demoną, „skaldytoją“, nuolat mėginantį atskirti mus nuo Dievo ir supriešinti vienus su kitais. Popiežiui labiausiai rūpi, kad krikščionis sugebėtų diena iš dienos kovoti su demonais, savo ginklu pasirinkdamas Evangeliją. Gerąją naujieną to Dievo, kuris tapo žmogumi, kad gydytų sergančiuosius, gelbėtų prarastuosius, sutaikytų su savimi kiekvieną gyvą būtybę.
Evangelijos ginklai, kurie yra Jėzus Kristus, galandami pasitelkiant įžvalgą – minčių, žodžių, veiksmų ir apsileidimų – kuri skatina atpažinti, kas kyla iš Dievo, o kas – iš piktojo.
Įžvalgą, kuri geba apčiuopti, kaip tampa kūnu mumyse (pavieniuose asmenyse ir bažnytiniame kūne) demono pagunda: „Jai būdingi trys bruožai – patikslina popiežius. – Ji stiprėja, užkrečia ir pasiteisina.“ Taip gundytojas kaip koks virusas gudriai įsisuka, iš pradžių atrodydamas tarsi visiškas menkniekis, o paskui skleisdamas aplinkui savo užkratą, kol galiausiai visa situacija atrodo visiškai pateisinama.
Tuomet kova turėtų vykti išsitraukiant Dievo Žodžio kalaviją (plg. Žyd 4, 12), kuris įsiskverbia giliai ir „atskiria“ dalykus, tačiau ne taip kaip demonas. Žodis įkvepia pasirinkti poziciją, kuri krikščionį vėl pastato į sekimo Viešpačiu kelią, ištiesina jo takus, veda atsivertimo link.
Uolus Dievo Žodžio laikymasis neleidžia pagundai augti ir įsišaknyti, užkerta kelią užkratui plisti ir vėjais paleidžia visus pasiteisinimus. Tuo pačiu metu Dvasia kovoja mumyse ir greta mūsų, guosdama, pakeldama iš nevilties, skelbdama gerąją žinią Viešpaties, kuris mūsų nuodėmes atleidžia.
Šis gailestingas Viešpaties veidas yra priešnuodis, kurį Pranciškus nuolat primena stiprindamas krikščionis jų kovoje su stabais ir paguosdamas tuos, kurie svyruoja velnio apžavų veikiami.
Viešpats Jėzus – kurį pristato ir kurį skelbia Evangelija – yra tas, kuris nugriovė atskyrimo sieną, kuris suvienijo abi tautas (plg. Ef 2, 14 ) ir kuris kasdien atkuria savo mokinių bendrystę. Vien Jis gali įveikti skaldytoją ir suvienyti mūsų širdį. Beje, popiežius tvirtino tai nuo pat savo išrinkimo pradžios, cituodamas Leoną Bloy: „Jei neišpažįstamas Jėzus Kristus, išpažįstamas velnio paikumas.“
Iš publikacijos „L'Osservatore Romano“ 2018 m. kovo 13 d. vertė S. Žiugždaitė
