Skaitytojus kviečiame šią Didžiąją savaitę praleisti kartu su Bažnyčios tėvais. Didįjį pirmadienį skaitome šventojo popiežiaus Leono Didžioje pamokslą apie apie mums duotą pasirinkimą tarp gyvenimo ir mirties.
Leonas Didysis Romos vyskupo soste išbuvo 21 m. (440–461). Leonas valdė Bažnyčią didelių katastrofų metu. Romos Imperija pasitiko savo žlugimą, o tikinčiųjų tikėjimą griovė įvairios erezijos. Popiežius esmingai prisidėjo prie Jėzaus Kristaus prigimties dogmatinio formulavimo, iškeldamas „asmens“ sąvoką. Jo dėka Chalkedono Susirinkimas (451 m.) paskelbė, kad Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Žodis, yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, kurios šiame asmenyje jungiasi nesumaišytos, nepakitusios, nepadalytos ir neatskirtos viena nuo kitos (plg. DS 301).
Iš šventojo popiežiaus Leono Didžiojo pamokslų
(Sermo 71, 1-2: 138a, 434-436)
Kristaus mirtis yra gyvenimo šaltinis
Brangieji, ne be reikalo jus raginome dalyvauti Kristaus kančioje, nes tikinčiojo gyvenimas sudabartina Velykų slėpinį ir tai, kas minima šventėje, yra švenčiama gyvenimu. Kaip tai naudinga, jūs patys patyrėte ir iš savo pamaldumo išmokote, koks naudingas sielai ir kūnui ilgas pasninkas, atkakli malda ir dosni išmalda. Nepasitaiko žmonių, kurie būtų šiuos dalykus praktikavę ir nebūtų savo sąžinės gelmėje atradę, kuo galėtų teisėtai džiaugtis.
Tad, jeigu norime įsipareigoti šiai keturiasdešimties dienų praktikai, kad Viešpaties kančios metu galėtume pajusti bent dalį kryžiaus slėpinio, tai turime stengtis tapti Kristaus prisikėlimo dalyviais, taip pereidami iš mirties į gyvenimą, kol esame šiame kūne. Tas, kuris pereina nuo vieno gyvenimo būdo prie kito, kad ir koks būtų pasikeitimas, jis turi tikslą ne pasilikti, koks buvo, bet atgimti toks, koks dar nebuvo.
Tačiau svarbiausia yra suprasti, už ką gyvenama ar mirštama, nes yra mirtis, kuri tampa gyvenimo šaltiniu ir yra gyvenimas, kuris tampa mirties priežastimi. Ir vieną, ir kitą galime pasirinkti tik dabartiniu metu, nes nuo šiame gyvenime atliktų veiksmų kokybės priklauso, kokį atlygį gausime amžinybėje.
Reikia mirti velniui, o gyventi Dievui, vis rečiau rinktis blogį, kad prisikeltume teisingumui. Pati Tiesa sako, jog niekas negali tarnauti dviem šeimininkams (Mt 6, 24), todėl Viešpats mums bus ne tuo, kuris pažemina išdidžiuosius, bet tuo, kuris garbingai išaukština nuolankiuosius. Apaštalas sako: pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus. Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą (1 Kor 15, 47–49). Turėtume didžiai džiaugtis šiuo perkeitimu, dėl kurio pereiname iš nežymaus žemiško būvio į dangiškąjį vertingumą. Tai vyksta dėl nenusakomo gailestingumo to, kuris norėdamas mus pakelti nužengė iki mūsų ir prisiėmė ne tik žmogišką išvaizdą, bet ir nuodėmių valdomo žmogaus padėtį, leisdamas savo dieviškajam beaistringumui kentėti tai, ką vargingai kenčia žmogiškasis mirtingumas.
Vertė ses. Celina Galinytė OSB
