Sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus vadovavo procesijai su verbomis ir aukojo Kančios sekmadienio Mišias. Prasidėjo Didžioji savaitė. Popiežiaus aukotose Mišiose dalyvavo Romos vyskupijos jaunimas, kartu su savo vyskupu – popiežiumi, vyskupijos mastu švenčiantis Pasaulinę jaunimo dieną, o taip pat Romoje vykusio priešsinodinio jaunimo susitikimo dalyviai – 300 jaunų žmonių iš viso pasaulio. Mišių pabaigoje jie popiežiui įteikė visą savaitę turkusius darbus reziumuojantį dokumentą.
Popiežiaus Pranciškaus homilija
Jėzus įžengia į Jeruzalę. Liturgija ir mus pakvietė dalyvauti džiūgaujančių, savo Viešpatį šlovinančių žmonių šventėje. Tačiau išklausius pasakojimą apie Kančią, džiaugsmas nuslopsta, užleisdamas vietą kartumui ir skausmui. Šios dienos šventėje susipina džiaugsmas ir kančia, sėkmė ir klaidos, iš kurių susideda mūsų, kaip mokinių, kasdienis gyvenimas. Šios dienos šventė apnuogina jausmus ir prieštaravimus, būdingus ir mums, šių laikų vyrams ir moterims. Mes sugebame labai mylėti ir labai nekęsti; sugebame narsiai aukotis, bet ir „nusiplauti rankas“ kai pasitaiko tam tinkama proga; sugebame būti ištikimi, bet ir pabėgti ar išduoti. Šiame Evangelijos pasakojime aiškiai matome, kad Jėzaus sukeltas džiaugsmas kai kuriems kitiems nepatinka ir juos erzina.
Jėzus įžengia į miestą apsuptas savo žmonių, jų giesmių ir šūkavimų. Pasitelkę vaizduotę girdime sūnaus palaidūno, kuriam buvo atleista balsą, pagydyto raupsuotojo balsą, pasiklydusios avelės garsų mekenimą. Girdime muitininko ir iš bendruomenės išvarytojo balsus, girdime šaukiant tuos, kurie gyveno miesto paribiuose. Girdime šauksmą moterų ir vyrų, kurie sekė Jėzų, nes jis su atjauta žiūrėjo į jų skausmą ir skurdą. Gieda ir džiaugiasi visi atstumtieji, kuriems Jėzus ištiesė ranką. Jie šaukia: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Kaipgi nešlovinti To, kuris sugrąžino orumą ir viltį? Džiaugiasi nusidėjėliai, kuriems buvo atleistos nuodėmės ir kurie atgavo pasitikėjimą. Jie šaukia, džiaugiasi. Tai jų džiaugsmas.
Šis džiūgavimas trikdo ir piktina tuos, kurie mano esą teisūs ir ištikimi įstatymui ir ritualams. Jo negali pakęsti tie, kas nuslopino savo jautrumą skausmui, kančiai ir skurdui. Ne vienas iš jų galvoja: „Žiūrėk, kokie nekultūringi žmonės!“ Šio džiaugsmo negali pakęsti tie, kas neatsimena, kas užmiršo kiek daug galimybių jiems buvo duota. Tie, kurie tik save teisina ir bando kuo patogiau įsitaisyti, nesupranta kas yra Dievo gailestingumą patyrusiųjų džiaugsmas. Nemoka šitaip džiaugtis tie, kurie pasitiki tik savo jėgomis ir mano esą už kitus pranašesni.
Iš čia ir kyla riksmas: „Ant kryžiaus jį“. Tai ne spontaniškas šauksmas, bet tyčia sukurstytas riksmas, paremtas neapykanta, šmeižtu, melagingais liudijimas. Šis balsas meluoja, kuria sau patogią versiją, paspendžia pinkles kitiems, kad pats nenukentėtų. Taip šaukia tie, kurie be jokių skrupulų, bet kokiomis priemonėmis nori iškelti save ir nutildyti kitų balsus. Šis balsas kyla iš suklastotos tikrovės; taip sudarko Jėzaus veidą, kad jis atrodytų kaip nusikaltėlis. Šis balsas gina save, diskredituodamas kitus, ypač tuos, kurie negali apsiginti. Tai riksmas, kurį sufabrikavo intrigos, įsivaizduojamas savarankiškumas, išdidumas ir puikybė. Dėl to ir girdime: „ant kryžiaus jį! ant kryžiaus jį!” Šitaip galiausiai nutildoma žmonių šventė, sugriaunama viltis, nužudomos svajonės, užgniaužiamas džiaugsmas, aklinai užsidaro širdis ir atšąla meilė. Šauksmas „gelbėkis pats“ nori nustelbti solidarumą, užgesinti idealus, apakinti. Šis šauksmas nori ištrinti atjautą.
Geriausiai priešnuodis visiems šiems riksmams – žiūrėti į Kristaus kryžių ir įsiklausyti į jo paskutinį šauksmą. Kristus mirė su meilės šauksmu: meilės mums visiems, jauniems ir seniems, šventiesiems ir nusidėjėliams, tų laikų ir mūsų laikų žmonėms. Ant kryžiaus jis mus išgelbėjo, kad neužgestų mumyse Evangelijos džiaugsmas, kad kiekvieną žmogų, kad ir kokia būtų jo situacija, pasiektų gailestingojo Tėvo žvilgsnis. Žiūrėti į kryžių reiškia permąstyti savo prioritetus, pasirinkimus ir veiksmus, reiškia klausti savęs ar esme dėmesingi šalia esantiems žmonėms, ypač tiems, kuriuos slegia sunkumai. Broliai ir seserys, ką mato mūsų širdis? Ar džiaugiamės Jėzumi ir šloviname jį širdyje? O gal mums gėda būti su nusidėjėliais, padėti paskutiniesiems ir visų užmirtiesiems?
Brangus jaunime, džiaugsmas, kurį Jėzus sužadina jumyse, kai kam nepatinka ir kai ką trikdo, nes sunku manipuliuoti besidžiaugiančiu jaunimu. Šiandien atsimename ir kitą balsą: fariziejai Jėzui šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19,39-40). Visada būta pagundos nutildyti jaunimą. Fariziejai priekaištauja Jėzui ir reikalauja, kad jis nutildytų savuosius. Yra daug būdų nutildyti jaunimą, padaryti jį nematomą. Yra daug būtų atimti iš jų jautrumą, užmigdyti, kad „nekeltų triukšmo“, nekeltų klausimų, neprovokuotų diskusijos. Yra daug būdų juos nuraminti, kad nesiangažuotų, kad jų svajonės nusileistų žemyn, kad taptų tik pažemiais skraidančiais, mažais ir liūdnais norais.
Šiandien, Verbų sekmadienį, švęsdami Pasaulinę jaunimo dieną, gerai įsiklausykime į Jėzaus atsakymą vakarykštiems, visų laikų, o taip pat ir šiandieniniams fariziejams: „jei šitie tylės – akmenys šauks“ (Lk 19,40).
Brangus jaunime, jūs galite rinktis ką šauksite – ar sekmadienio „Osana“, ar penktadienio „Ant kryžiaus jį“. Jūs galite rinktis ir tylėjimą. Jei kiti tyli, jei mes seni ir atsakingi žmonės tylime, jei pasaulis tyli, praradęs džiaugsmą, aš jus klausiu: ar jūs šauksite? Prašau, apsispręskite, kol dar akmenys nešaukia.
* * *
Pasibaigus Verbų sekmadienio Mišioms popiežius Pranciškus kartu su jų dalyviais kalbėjo Viešpaties Angelo maldą. Prieš tai dar kartą pasveikino jaunimo atstovus iš viso pasaulio, dalyvavusius visą praėjusią savaitę vykusiame priešsinodiniame susitikime, o taip pat Romos jaunimą ir visų pasaulio vyskupijų jaunimą Verbų sekmadienį dieceziniu mastu švenčiantį Pasaulio jaunimo dieną.
„Šiandien minima Pasaulinė jaunimo diena, švenčiama vyskupijose, yra svarbus etapas kelyje į jaunimui skirtą Vyskupų Sinodą, kuris vyks šių metų spalio mėnesį, o taip pat rengiantis tarptautiniam susitikimui, kuris vyks Panamoje 2019 m. sausį. Šiame kelyje mus palydi Marijos pavyzdys ir užtarimas. Ją, Nazareto jaunuolę, Dievas išsirinko būti jo Sūnaus Motina. Jinai keliauja su mumis ir lydi naująsias kartas tikėjimo ir brolybės piligrimystėje“.
