Prigimtinio asmens orumo sąvoka yra viena iš kertinių atramų, ant kurių remiasi Vakarų civilizacija ir, plačiau žiūrint, demokratija, žmogaus teisių doktrina ir praktika. Tai buvo pakartota daugybę kartų, įrašyta iš aukščiausio lygio susitarimuose.
Pavyzdžiui, 2006 metų JT Neįgaliųjų teisių konvencija, nuo 2011 galiojanti visoje Europos Sąjungoje, pažymi, kad „visai žmonių giminei būdingi prigimtinis orumas ir vertė, lygios ir neatimamos teisės sudaro laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindą“, o „bet kokio asmens diskriminacija dėl jo neįgalumo yra žmogaus prigimtinio orumo ir vertės sumenkinimas“. Tačiau ką reiškia šie kilnūs žodžiai, kai neįgalumų turintiems vaikams paprasčiausiai neleidžiama gimti, remiantis prielaida, kad jų gyvenimas bus nepakeliamas ir bevertis jiems patiems ir jų artimiesiems?
Šį akivaizdų prieštaravimą tarp neįgaliųjų vertės pripažinimo ir neigimo mūsų laikais dar kartą priminė Šventojo Sosto misijos JT būstinėje Niujorke, Pujols šeimos fundacijos, Šeimos ir Žmogaus teisių centro, Jerome Lejeune fundacijos surengta diskusija – „Neįgaliesiems kaimuose, miestuose ir namuose nėra vietos? Mergaitės ir berniukai su Dauno sindromu yra paliekami?“. Jį įvyko platesnių Komisijos apie moters statusą debatų kontekste, JT Pasaulinės Dauno sindromo dienos išvakarėse.
Kaip pažymėjo savo pasisakyme Šventojo Sosto misijos vadovas arkivyskupas Bernardito Auza, jau dešimtis metų nuoširdžiai, aistringai ir išsamiai kalbama apie teises ir kovą prieš diskriminaciją. Pavyzdžiui, prieš moterų diskriminaciją darbo vietoje, sveikatos priežiūroje, kultūroje, žemės ir kitos nuosavybės tvarkyme, finansinėse paslaugose, paveldėjimo teisėse ir t.t.
Panašiai, minėtoji neįgaliųjų teisių konvencija įpareigoja „skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui“.
Tačiau praktikoje daug valstybių, pačių JT agentūrų ir pilietinės visuomenės narių toleruoja didžiulius šių įsipareigojimų pažeidimus. Arkivyskupas Auza citavo socialinės mokslininkės Maros Hvistendahl monumentalią 2011 metų studiją apie „Nenatūralią atranką“, kitaip tariant, apie selektyvius abortus, pasitelkiant šiuolaikines ultragarso technologijas, kai kuriuose pasaulio regionuose, kuriais dar įsčiose masiškai nutraukiama pačių mažiausių mergaičių egzistencija. Nors ši arkivyskupo Auza cituota autorė nėra prieš abortą apskritai, tačiau savo studijoje dokumentuotai iliustravo ką tai reiškia: prekybą žmonomis, daugvyrystę, vaikų vedybas, prostituciją ir seksualinį turizmą, lytinių ligų plitimą ir socialinę prievartą. Nekalbant apie vienatvę, nes tiesiog neįmanoma atrasti gyvenimo partnerio. Mokslininkės spėjimu, „trūksta“ apie 160 milijonų mergaičių.
Daug grupių ir agentūrų, kurios deklaruoja ginančios mergaičių ir moterų bylą, pasižymi stebėtina tyla, kai pačios trapiausios iš tų, kurias jos skelbiasi ginančios, yra paprasčiausiai paliekamos mirti ar, dar daugiau, tyliai pritaria ir bendradarbiauja. Kaip tai suderinti su JT vystymosi iki 2030 metų programos neoficialiu šūkiu – „niekas nebus paliktas“?
Šis nesuderinamumas dar akivaizdesnis kalbant apie tuos atvejus, kai, dar įsčiose nustačius Dauno sindromą, daugumai neleidžiama gimti. Pastaraisiais keleriais metais ne viena valstybė – Islandija, Danija - pasidžiaugė beveik šimtaprocentiniu „Dauno sindromo“ išnykimu: iš tiesų tai reiškia beveik šimtaprocentinį jį turinčiųjų sunaikinimą dar prieš gimimą. Kas lieka iš pagarbos žmogaus orumui ir žmogaus teisėms, kai nėra pripažįstama teisė gimti, teisė į gyvenimą?
Pasak kovo 14 dienos “Washington post” vedamąjį straipsnį pasirašiusio Pulitzerio premijos laimėtojo George Will „sąmoningas ir sistemiškas bandymas sunaikinti vieną ar kitą kategoriją žmonių yra genocidas. Tai, kas yra manoma apie genocidą, priklauso nuo to, kas manoma apie su juo susijusią kategoriją. Islandijos atveju ši kategorija yra žmonės su Dauno sindromu“.
Arkivyskupas Auza taip pat priminė Harvardo universiteto ir Bostono vaikų ligoninės tyrinėtojų studiją, paskelbtą „American Journal of Medical Genetics“, apie „Žmonių su Dauno sindromu savęs suvokimą“. Labai išsamiai apklausus 284 asmenis su Dauno sindromu, vyresnius nei 12 metų, paaiškėjo, kad beveik 99 procentai jaučiasi labai laimingi, 97 procentai džiaugiasi tuo, kas jie yra, 96 procentai tuo, kaip jie atrodo. 99 procentai neabejojo dėl savo meilės šeimai, 97 procentai išreiškė savo meilę broliams ir seserims. 86 procentai tvirtino, kad jiems nesunku surasti draugų. Sakę priešingai, pažymima studijoje, dažniausiai gyveno izoliuotai. Apibendrinus, absoliuti dauguma Dauno sindromą turinčių žmonių nurodė, kad jų gyvenimas yra laimingas ir pilnas, ir kad to jie linki kitoms šeimoms, taip pat toms, kuriose nėra turinčiųjų Dauno sindromo.
Galima pridurti, kad tie patys mokslininkai parengė papildomas studijas. Tyrimas apie Dauno sindromą turinčiųjų brolius ar seseris, apklausus 822 asmenis, parodė, kad 96 procentai myli savo brolį ar seserį su Dauno sindromu ir kad 94 procentai jais didžiuojasi. Absoliuti dauguma savo patirtį nusakė pozityviai.
Dar vienoje studijoje apklausti 2044 tėvai su vaikais su Dauno sindromu: 99 procentai nurodė juos mylintys, penki procentai jautėsi nejaukiai su jais ir keturi procentai apgailestavo juos turintys. 95 procentai nurodė, kad jų vaikai su ir be Dauno sindromo gerai sutaria. Absoliučiai daugumai tėvų vaikai su Dauno sindromu yra džiaugsmo šaltinis. Pasak arkivyskupo, sunku būtų atrasti laimingesnių žmonių grupę.
Kaip tai suderinti su vieno JT žmogaus teisių komiteto nario pareiškimu, lapkričio mėnesį, kad „neįgaliųjų gynimas nereiškia“, kad „privalome leisti gyventi neįgaliam embrionui“; kad moteriai turi būti užtikrinta prieiga prie aborto, kaip neįgalumo prevencijos, kaip galimybės išvengti vaiko su neįgalumu visam gyvenimui. Kaip suderinti, klausė dar kartą Šventojo Sosto diplomatas, tokį neįgalaus asmens gyvenimo nuvertinimą su jo vertingumo pripažinimu Neįgaliųjų teisių konvencijoje?
Jis priminė 2016 metų Jubiliejaus Mišias ligoniams ir neįgaliesiems, kurių metu popiežius Pranciškus pasakė: „manoma, kad sergantis ar neįgalus žmogus yra nepajėgus gyventi pagal tą gyvenimo stilių, kurį primeta malonumų ir pramogų kultūra. Šiai laikais, kai savo kūno puoselėjimas yra tapęs masiniu mitu ir tuo pat metu verslo šaka, tai kas netobula yra slepiama, kad nedrumstų privilegijuotųjų laimės ir ramybės, kad nekenktų dominuojančiai madai. Geriau šiuos žmones laikyti uždarytus kažkokiame, netgi ir auksiniame narve, ar pietizmo ir slaugos rezervatuose, kad netrukdytų tariamos gerovės. Kartais netgi tvirtinama, kad geriau jais kuo greičiau nusikratyti, kad netaptų nepakeliama ekonomine našta. Tačiau iš tiesų, - sakė Pranciškus, - jei žmogus užsimerkia, kad nematytų ligos ir negalios, jis pradeda gyventi iliuzijų pasaulyje. Jis nesupranta tikrosios gyvenimo prasmės, kuri reikalauja priimti kančią bei žmogaus ribotumą. Pasaulis nebus geresnis, jei jame gyvens tik „tobuli“ žmonės, bet bus geresnis tuomet kai žmonės vieni kitus priims ir gerbs. Kokie teisingi apaštalo žodžiai: „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus““. (Vatikano radijas)
