Kovo 20 dienos ryto šventosiose Mišiose popiežius Pranciškus komentavo, homilijoje, išraiškingą skaitinį iš Skaičių knygos: iš Egipto vergovės išvesta Dievo tauta neteko kantrybės ir pradėjo kalbėti prieš Dievą bei Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens, – mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu“. Bet kai juos pradėjo gelti „žalčiai“, jie paprašė apsaugos, sakydami: „nusidėjome, nes kalbėjome prieš Viešpatį ir prieš tave. Užtark pas Viešpatį, kad atimtų nuo mūsų žalčius“. Viešpats nurodė Mozei padirbti varinį žaltį: kas į jį pažvelgdavo, tas pagydavo nuo įgėlimo.
Visiems mums pažįstama ta patirtis, kuri aprašyta šioje ištraukoje. Pradedame sekti paskui Viešpatį, bet kai pasidaro sunku, prarandame kantrybę ir pradedame žvalgytis su apgailestavimu atgal, atsimindami kaip skaniai kadaise užkandžiavome. Tačiau tai šališka, serganti atmintis, nes stalas, prie kurio valgėme, buvo vergų stalas. Savo gundymais velnias nori prie jo mus sugrąžinti.
Tai yra iliuzijos, - sakė popiežius, - kurias velnias žadina: dalyką, kurį palikai, iš kurio atsivertei, tau parodo gražiai tuo metu, kai išgyveni nusivylimą kelyje ir dar nesi pasiekęs tai, ką Viešpats pažadėjo.
Patiriame, pasak jo, tiek išbandymus, tiek Viešpaties paguodą. Atsimename, kad kadaise skaniai valgėme. Bet nepamirškime, kad valgėme prie vergų stalo. Kalbėjimas „prieš Dievą“, primena popiežius, apsunkina, apnuodija sielą. Širdis tampa liūdna, apnuodyta. Dykumoje Dievo tautą sugėlusios gyvatės yra tokio apnuodijimo, pasidavimo, ištvermės trūkumo simbolis.
Mozė iškelia žalčio ženklą, kad sugeltieji, jį pamatę, pasveiktų. Tai, anot Pranciškaus, buvo pranašiškas ženklas apie Kristų ant kryžiaus.
Kristus ant kryžiaus yra išgelbėjimo „raktas“, mūsų kantrybės gyvenimo kelyje raktas, raktas įveikti mūsų dykumas: žvelkime į Nukryžiuotąjį, į jo žaizdas, kuriose išgydomos mūsų žaizdos. Kai jaučiamės liūdni, apnuodyti, kai gyvenimas stringa, pilnas sunkumų, ligos, žvelkime į Nukryžiuotąjį.
Kartais Nukryžiuotojo simbolis būna išpuoštas, meniškai gražus. Tai nebūtinai liudija tuštybę, tačiau skirta išreikšti kryžiaus šlovę, Prisikėlimo šlovę. Tačiau matykime ir Viešpaties žaizdas, kurios gydo mūsų žaizdas. (Vatikano radijas)
