Sekmadienio vidudienio maldoje popiežius Pranciškus, kaip įprasta, komentavo dienos liturginį skaitinį, šį kartą iš Evangelijos pagal Joną, pasakojusį apie Jėzų Jeruzalėje, žydų Velykų išvakarėse, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. Jeruzalėn atvykę graikai, patraukti žydų tikėjimo, prisiartina prie apaštalo Pilypo ir jam pasako apie savo troškimą „pamatyti Jėzų“, didį pranašą apie kurį girdėjo kalbant. Į žodį „pamatyti“, pridūrė popiežius, evangelistas Jonas sudeda daugiau nei vien išorinį pažinimą, bet ir gilų žvilgsnį į asmens šerdį.
Jėzaus reakcija nustebina. Jis neatsako „taip“ arba „ne“, tačiau taria – „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus ignoruoja graikų prašymą, tačiau iš tiesų suteikia tikrą atsakymą: kas jį nori pažinti, tas turi žvelgti į kryžių, į kryžiaus „vidų“. Taip Evangelija kviečia pažvelgti į kryžių, į Nukryžiuotojo simbolį, kuris nėra papuošalas ar aprangos detalė, tačiau religinis ženklas, kurį reikia mąstyti ir kontempliuoti. Nukryžiuotojo Jėzaus vaizde atsiveria Dievo Sūnaus mirties, kaip didžiausios meilės, gyvenimo versmės ir žmonijos išgelbėjimo slėpinys.
„Kaip aš žiūriu į Nukryžiuotąjį? Tai meno kūrinys, gražus arba negražus? Ar matau ir jo „vidų“, paliečiu Jėzaus žaizdas iki pat jo širdies? Ar matau iki mirties, iki pavergimo, iki nusikaltėlio suniekinto Dievo slėpinį?“, - klausė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienio maldos susitikimo dalyvių.
Kad paaiškintų savo mirties ir prisikėlimo prasmę, Jėzus pasinaudoja grūdo vaizdiniu: kad šis duotų vaisių, reikia, jog kristų į žemę ir apmirtų, kitaip liks vienas. Kitaip tariant, kryžius, mirtis ir prisikėlimas yra vaisingumas, kuris duos daug vaisių. Įsikūnijimo nepakanka, reikia ir kryžiaus, kad žmonės būtų išpirkti iš nuodėmės vergijos, kad gautų naują gyvenimą.
Pasak Šventojo Tėvo, žemėn kritusio ir apmirusio grūdo dinamika turi išsipildyti ir mumyse. Turime priimti šį „velykinį dėsnį“: prarasdami gyvenimą jį gauname, naują ir amžiną. Ką reiškia „prarasti gyvenimą“? Pirmiausia, galvoti mažiau apie save, apie savo interesus, mokėti pamatyti savo artimo poreikius, ypač silpniausiųjų. Daryti artimo meilės darbus, ne vien kūnui, bet ir dvasiai yra autentiškas būdas gyventi Evangelija ir būtinas pamatas, kad mūsų bendruomenės augtų brolystėje.
Sekmadienio vidudienio maldos apmąstymą Pranciškus baigė prašymu, kad Dievo Motina, kuri visada žvelgė į savo Sūnų, nuo Betliejaus grotos iki Golgotos kryžiaus, mums padėtų matyti Jėzų ir duoti daug teisingumo bei taikos vaisių.
Prieš atsisveikindamas su sekmadienio susitikimo šv. Petro aikštėje dalyviais popiežius Pranciškus priminė savo šeštadienio kelionę Pietrelčinoje ir San Giovanni Rotonde, vietose, kuri gimė vienas iš garsiausių Italijos šventųjų, vienuolis kapucinas t. Pijus. Padėkojęs visiems, kuriuos sutiko šioje trumpoje kelionėje, ypač ligoniams, Pranciškus prašė ir Tėvo Pijaus palaiminimo visiems. (Vatikano radijas)
