Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vyko kassavaitinė popiežiaus Pranciškaus bendroji audiencija. Prieš tai, Vatikano Pauliaus VI audiencijų salės mažojoje auloje, popiežius susitiko su Taivano taoistų delegacija iš Taipėjaus Bao’an šventyklos. Popiežius padėkojo jiems už apsilankymą, už bendra iniciatyvas su Popiežiškąja tarpreliginio dialogo taryba, taip pat už kvietimą apsilankyti Taivane. „Nuoširdžiai dėkoju. Viešpats jus telaimina ir prašau, melskitės už mane“, sakė Pranciškus.
Aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyviams popiežius tęsė katechezę apie Mišių auką. Prieš savaitę bendrosios audiencijos katechezę skyręs Mišių Eucharistijos maldai, šį trečiadienį Pranciškus kalbėjo apie „Tėve mūsų“ maldą, kuria prasideda kita svarbi Aukos liturgijos dalis – Komunija.
„Tėve mūsų“ tai ne viena iš daugelio krikščioniškų maldų, bet Dievo vaikų malda. Tai didžioji malda, kurios mus išmokė pats Jėzus. Mes ją kalbame kupini tų pačių jausmų, su kuriais ją kalbėjo Jėzus. Kalbėdami „Tėve mūsų“, mes meldžiamės taip, kaip meldėsi Jėzus. Jo pamokyti mes drįstame kreiptis į Dievą ir vadinti jų Tėvu, nes esame iš vandens ir Šventosios Dvasios gimę naujam gyvenimui. Niekas negalėtų vadinti Dievo šiuo familiariu vardu „Aba“, Tėvas“, jei paties Dievo nebūtų pašauktas naujam gyvenimui, jei Šventoji Dvasia jo nepaskatintų taip į Dievą kreiptis.
Pagalvokime, - sakė popiežius, - be Šventosios Dvasios įkvėpimo niekas negalėtų vadinti Dievo „Tėvu“. Kiek kartų žmonės kalba šią maldą, nesuprasdami ką sako. „Tu sakai „Tėve“, bet ar supranti, kad kreipiesi į savo Tėvą, į visos žmonijos Tėvą, į Jėzaus Tėvą? Ar supranti, kad esi šio Tėvo vaikas?“ Kalbėdami šią maldą, mes užmezgame ryšį su mus mylinčiu Tėvu, tačiau ryšys įmanomas tik Šventosios Dvasios dėka, nes tai ji mums įkvepia suvokimą, kad esame Dievo vaikai. Kokia gi kita malda mus galėtų geriau paruošti sakramentinei Komunijai su Dievu? Jokia kita. Tik ši malda.
Viešpaties malda – „Tėve mūsų“ malda – mes prašome kasdieninės duonos, o tokia krikščionims yra Eucharistijos duona, kurios mums reikia, kad galėtume gyventi Dievo vaikų gyvenimą. Taip pat meldžiame, kad būtų mums atleistos mūsų kaltės. Kad būtume verti priimti Dievo atleidimą, mes, savo ruožu, įpareigojame atleisti tiems, kas mums nusikalto. Tuo pačiu ši malda mus nuteikia broliškai meilei. Galiausiai taip pat prašome gelbėti mus nuo pikto, kuris nori mus atskirti nuo Dievo ir nuo brolių. Šie prašymai mus paruošia priimti Šventąją Komuniją. Šiuos prašymus, išsakytus „Tėve mūsų“ maldoje dar kartą visų vardu pakartoja kunigas, tardamas, „Gebėk mus, Viešpatie, nuo visokio blogio. Suteik ramybę mūsų laikams“.
Po to seka ramybės palinkėjimo gestas, kuris tarsi užantspauduoja Viešpaties maldoje išsakytus prašymus. Ramybės palinkėjimas, sakė popiežius Pranciškus, Romos Bažnyčios liturgijoje žinomas nuo pat pirmųjų amžių, atsimenant apaštalo šv. Pauliaus įspėjimą, kad negalėtume dalintis ta pačia duona, kurios dėka esame Kristaus Kūno nariai, jei vieni kitų broliškai nemylėtume.
Po ramybės palinkėjimo seka duonos laužymas, kuris apaštalų laikais davė vardą visai Eucharistijos liturgijai. Jėzus laužė duoną Paskutinės vakarienės metu. Pagal šį gestą mokiniai jį atpažino prisikėlusį. Šį gestą Mišių Aukos liturgijoje palydi invokacija „Dievo Avinėli“. Taip Jėzų pavadino Jonas Krikštytojas. Eucharistijos duonoje tikintysis atpažįsta tikrąjį Dievo Avinėlį, pasaulio Išganytoją Kristų, ir Jį maldauja: „pasigalėk mūsų“, „suteik mums ramybę“.
„Pasigailėk mūsų“, „suteik mums ramybę“ – šie žodžiai, tariami laužant duoną po „Tėve mūsų“ maldos, padeda mums deramai nuteikti savo dvasią dalyvauti Eucharistijos puotoje, kuri yra mūsų bendrystės su Dievo ir broliais šaltinis.
