„Jei valstybėje atsiranda pernelyg daug žmonių, netikinčių, kad jie yra laisvi ir lemia šios valstybės ateitį, vieną dieną jie iš tikrųjų taps nelaisvi, nes valstybę praras. Jie praras ją dėl savo netikėjimo“, – per šv. Mišias, aukotas Kovo 11-ąją, savo homilijoje teigė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Dalinamės ganytojo homilija.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Ką šiandien mums sako Dievo Žodis? Girdime Jėzaus ir Nikodemo pokalbį. Nikodemas yra įtakingas žmogus, žydų didžiūnas, vienas iš fariziejų. Jis ateina pas Jėzų nakčia, nes bijo būti pastebėtas besilankantis pas šį mokytoją, kurio perprasti negali daugelis iš to meto žydų elito. Įsijausti į Nikodemo kailį ne taip ir sunku. Sovietmečiu irgi buvo netgi komunistų partijai priklausančių žmonių, kurie jausdami dvasinį alkį slapčia lankydavo vieną ar kitą dvasininką, norėdami pasikalbėti. Tokie, galima sakyti, naktiniai lankytojai bijojo viešai išpažinti tikėjimą, tačiau nepajėgė įtikinti savo širdies, kad yra tik šis žemiškasis gyvenimas ir nieko daugiau.
Bet ir šiandien, argi nepasitaiko progų, kai tampa nebepatogu išpažinti katalikų tikėjimą ir pagal jį daryti sprendimus, nes tai gali pakenkti karjerai ar reputacijai, ar tiesiog nenorime išsiskirti iš kitų. Tada mes, kaip Nikodemas, Jėzų lankome privačiai, o viešajame gyvenime apsimetame Jo nepažįstantys.
Tačiau grįžkime prie Jėzaus ir Nikodemo, jų susitikimo. Nesvarbu, kad Nikodemas bijo. Stipresnis už jo baimę yra troškimas pažinti tiesą. Klausimas „Kas iš tiesų yra šis mokytojas, darantis stebuklingų ženklų?“ atveda Nikodemą pas Jėzų. Ir Jėzus atsiliepia į Nikodemo tiesos alkį. Jis pasako Nikodemui daug daugiau negu šis tikisi išgirsti. Jėzus jam atskleidžia pačią Dievo gelmę, atskleidžia Dievo planą. Jėzus sako: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Būti kataliku reiškia gyventi žinia, kad mums yra dovanotas amžinasis gyvenimas ir kad šios dovanos kaina yra Dievo Sūnaus kančia ir mirtis ant kryžiaus. Ši žinia turi persmelkti visą kasdienybę. Kaip tą padaryti? Pirmiausia pamėginkime suskaičiuoti, kiek kartų per dieną pamaldžiai persižegnojame. Ne šiaip pamosikuojame ranka, bet iš visos širdies, lėtai paženkliname save mūsų Išganymo Kryžiaus ženklu. Persižegnoti – tai, galima sakyti, yra smulkmena, labai nedaug, bet jei tą darome pagarbiai ir su tikėjimu, visa diena gali būti persmelkta Kristaus dvasios: ryte nubudus, prieš kiekvieną valgį, pradedant darbą, dvyliktą valandą dienos kalbant Viešpaties Angelo maldą, pabaigus darbus ir dar kartą, jau vakare, prieš miegą, atiduodant poilsį į Dievo rankas. Broliai ir seserys, tai jau yra gyvenimo su Kristumi pradžia.
Bet Jėzus Nikodemui kalba ne tik apie išgelbėjimą. Jis kalba ir apie pasmerkimą, apie teismo nuosprendį. Kaip suprasti Jėzaus žodžius, kad Jis atėjo ne pasaulio pasmerkti, tačiau tas, kuris netiki Dievo Sūnaus, jau yra nuteistas už tai, kad netiki? (Plg. Jn 3, 17–19)
Suprasti šiuos žodžius gali padėti analogija su mūsų valstybės gyvenimu. Net giliame sovietmetyje buvo žmonių, kurie tikėjo laisve, todėl jie buvo laisvi. Sąjūdžio laikais žmonių, tikinčių, kad jie yra laisvi, atsirado dar daugiau. Jų atsirado kritinė masė, būtina valstybei. Tai mus ir atvedė į Kovo 11-ąją. Tačiau net ir paskelbus Nepriklausomybę, buvo žmonių, kurie netikėjo esantys laisvi, tai yra tokie, kurie patys lemia savo valstybės ateitį. Jei valstybėje atsiranda pernelyg daug žmonių, netikinčių, kad jie yra laisvi ir lemia šios valstybės ateitį, vieną dieną jie iš tikrųjų taps nelaisvi, nes valstybę praras. Jie praras ją dėl savo netikėjimo.
Panašiai yra ir su Dievo Karalyste. Vartus į amžinąjį gyvenimą mums atveria ne mūsų tikėjimas, o Kristaus kančia ir mirtis ant Kryžiaus. Tačiau tas, kuris netiki Jėzaus Kristaus, yra pasmerktas savo paties netikėjimo. Jis yra nelaisvas, nes netiki, kad yra išlaisvintas. Jis labiau myli tamsą nei šviesą.
Pažvelkime į savo gyvenimą. Yra subtilių būdų, kuriais pasireiškia ši meilė tamsai. Neturėti vilties dėl ateities – tai labiau mylėti tamsą nei šviesą. Netikėti amžinuoju gyvenimu, daryti nuodėmę ir galvoti, kad nieko negali pakeisti, taikstytis su savo blogais įpročiais ir visaip juos teisinti, – tai yra situacijos, kai labiau mylime tamsą nei šviesą. Per didelė savigaila ir bejėgiškumas, atsakomybės už savo gyvenimą suvertimas kitiems – nesvarbu, kam: artimiesiems, valdžiai ar Europos Sąjungai – visa tai gali būti ženklas, kad labiau mylime tamsą nei šviesą.
Popiežius Pranciškus atkeliaus į Lietuvą šį rudenį tam, kad atneštų mums šviesos. Kad primintų Evangelijos žinią Lietuvai. Žinią, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Jei tuo tikime, turime tuo ir gyventi, nes tikėjimas be darbų yra negyvas (Jok 2, 26). Iškilus amerikiečių dvasininkas kartą pastebėjo, kad jei negyvename tuo, kuo tikime, galiausiai pradedame tikėti tuo, kuo gyvename. Kitaip tariant, tai yra klausimas, ar mes tvarkome savo gyvenimą pagal tam tikrus principus, ar keičiame principus pagal tai, kaip gyvename.
Šie Lietuvos šimtmečio metai, kad ir kokie gražūs ir šventiški jie būtų, vis dėlto gali nueiti praeitin ir nepalikti jokio žymesnio pėdsako. Kad jie paliktų pėdsaką, tai turi būti metai, kai Lietuvos žmonės atsinaujina savo vidumi. Dievo Apvaizda yra mums palanki. Ji siunčia Petro įpėdinį, Šventąjį Tėvą Pranciškų, kad mus sustiprintų, kad padėtų mums susigrąžinti viltį ir atsakomybę už ateitį. Tačiau jei kartais mes labiau mylime tamsą nei šviesą, tada nei pats Romos popiežius mums nepadės. Mums nepadės nei pats Jėzus Kristus. Apsisprendimas tarp šviesos ir tamsos įvyksta žmogaus širdyje ir kiekvienas žmogus yra laisvas jį padaryti.
Noriu užbaigti su viena istorija iš žvejybos. Kartą man teko žvejoti Atlanto vandenyne. Tai buvo žvejyba specialiomis meškerėmis, skirtomis kelis šimtus kilogramų sveriančioms žuvims gaudyti. Laivo įgula pasakojo, kad kartą vienam žvejui užkibo daugiau nei 300 kilogramų sveriantis atlantinis marlinas. Žuvis stipriau truktelėjo ir įtraukė žveją į vandenį. Jis instinktyviai laikėsi įsikibęs meškerės koto ir žuvis tiesiog nutraukė jį gilyn į dugną. Žinote, labiau mylėti tamsą nei šviesą, tai kartais pernelyg stipriai įsikibti į meškerės kotą ir leisti, kad žuvis, kuri vadinasi „Nieko negaliu pakeisti“, nutrauktų tave į dugną.
Mes esame katalikai. Netiesa, kad nieko negalime pakeisti. Dievas mus pamilo ir sukūrė geriems darbams, kuriuos Jis iš anksto paskyrė būtent mums atlikti (plg. Ef 2, 10). Turime diena iš dienos darbuotis, kad keistume save pačius, savo šeimas, aplinką ir Tėvynę Lietuvą. Kaip keistume? Pagal Kristaus mokymą, kuris yra meilės ir tiesos mokymas.
Melskime Mariją, Lietuvos Globėją, kad kiekvienas Lietuvos žmogus taip pamiltų Kristų, kaip Kristus mus pamilo, ir savo darbais teiktų garbę Dievui. Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
