Nemanykite, kad esate už kitus geresni (plg. Rom 12,16) – įspėja šv. Paulius. Pasak jo, nuolankumas yra fundamentali vertybė, yra antra didžioji kryptis, kartu su meile, kuria turime eiti siekdami atnaujinti savo gyvenimą ir ugdyti bendruomenę. Apie tai buvo kalbama trečiame Gavėnios pamoksle, kurį popiežiui ir Romos kurijai penktadienio rytą sakė popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.
Kaip visų krikščioniškų dorybių, taip ir nuolankumo pavyzdys ir mokytojas yra pats Jėzus. Jis, kaip primena apaštalas Paulius, nors ir „turėdamas Dievo prigimtį […] nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2,5-8), o savo mokinius jis ragino: „mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29). Apie nuolankumą galima kalbėti įvairiais aspektais, sakė popiežiaus namų pamokslininkas, tačiau visada pirmiausia jis reiškia Kristaus sekimą. Tikrai nuolankus yra tas žmogus, kuris stengiasi, kad jo širdis būtų panaši į Jėzaus širdį.
Šventajame Rašte dažnai sakoma, kad nuolankumo dorybė labai svarbi Dievo akyse, kad Dievui patinka nuolankūs žmonės, kad jis juos apdovanoja malonėmis, o išdidžiuosius atstumia nuo savęs. Šv. Paulius, kalbėdamas apie nuolankumą, įveda ir tiesos sąvoką. Dievas myli nuolankiuosius, nes nuolankieji gyvena pagal tiesą, jie yra tikri, autentiški žmonės. O Dievas baudžia išdidžiuosius, nes išdidumas tai arogancija, melas. Pasak popiežiaus namų pamokslininko tai paaiškina ir skirtumą tarp krikščionių ir graikų pagonių filosofų požiūrių į nuolankumą. Pastarieji nuolankumą suvokė negatyviąja prasme, tik kaip menkumą, nes nematė ryšio tarp nuolankumo ir tiesos, jiems buvo svetima biblinė sukūrimo ir nuodėmės idėja. Tad apaštalas Paulius, primindamas krikščionims nuolankumo dorybę, ragina juos visų pirma teisingai, blaiviai, objektyviai žiūrėti į save. Nusižeminęs žmogus yra arčiau tiesos apie save, o kas yra arčiau tiesos, yra arčiau Dievo.
Šv. Paulius patikslina ką gi reiškia tiesa apie mus pačius. Pirmajame laiške korintiečiams jis rašo: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4,7). Čia ir yra pamatas, kuriuo remiasi nuolankumo dorybė. Turime nuoširdžiai ir ramiai prisipažinti, kad mes patys vien iš savęs nieko neturime, kad pats mūsų buvimo faktas ir viskas ką mes turime yra dovana. Tokio nuolankumo pavyzdys mus yra Mergelės Marija.
Aiškindamas kas yra nuolankumas tėvas Cantalamessa atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų aspektą – nuolankumas ir nusižeminimas susiję ir su išoriniu poveikiu. Nusidėtume nenuolankumu, jei matytume, kad vien nuolankumo dorybės teorinis suvokimas mus jau padaro nuolankius. Pasak šv. Pauliaus pats Dievas davė žmogui tarsi inkarą, kuris neleidžia jam per aukštai pakilti. Tai gali būti įvairūs gyvenimo sunkumui, ko nors stoka, nepajėgumas ką nors daryti, silpnumas. Šv. Paulius tai vadina „dygliu“, kuris „smūgiuoja“, kad žmogus neišpuiktų (plg. 2 Kor 12,7). Pats gyvenimas verčia žmogų būti nuolankiu. Tai gali būti ir tokios situacijos kai ir labai stropiai ir nuoširdžiai siekiant Dievo garbės tenka susidurti su visiška nesėkme, su visišku savo pastangų nevaisingumu.
Tėvas Cantalamessa nuolankumą asmeniniame ir bendruomeniniame šventumo siekimo kelyje prilygino tam, ką elektrotechnikos srityje atlieka izoliacinė medžiaga. Izoliacinė medžiaga atlieka esmiškai svarbų vaidmenį, kad galėtų tekėti elektros srovė. Kuo didesnė įtampa ir kuo stipresnė srovė, tuo labiau reikalinga gera izoliacija, kuri apsaugotų nuo trumpų sujungimų. Nuolankumas dvasiniame gyvenime yra tarsi gera izoliacinė medžiaga, kuri leidžia tekėti Dievo malonės srovei be nutekėjimų į šalį, o ypač apsaugo nuo išdidumo ir priešiškumo liepsnų ir dūmų. (Vatikano radijas)
