Krikščionio dvasinis gyvenimas – tai gyvenimas pagal Šventąją Dvasią. Tai elgesys pagal Ją.
Šv. Dvasios veikimas
Pasak Jėzaus, Šventoji Dvasia veda mus į tiesą. Krikščioniškojo dvasingumo esmė, pagal šv. Paulių, yra Dievo valios suvokimas – kas gera, tinkama ir tobula. Šventoji Dvasia leidžia mums atpažinti dvasines dovanas. Dvasią būtina brandinti, nes dabar darosi neryški gėrio ir blogio, tiesos ir apgaulės riba.
Dvasinio brandumo pavyzdys – Marija, kuri priėmė Dievo pasiuntinį angelą Gabrielių, sutiko su Dievo pašaukimu.Panašiai ir šv. Juozapas atpažino Dievo kvietimą.
Dvasiniame gyvenime yra įvairių pavojų, tarp jų – ir iliuzijų. Jos atsiranda iš pasitikėjimo savimi, menko tikėjimo, nepatyrimo, geros intencijos ir atvirumo Šv. Dvasiai stokos.
Poveikio šaltiniai
Žmoguje esama trijų poveikių šaltinių: Dievas, žmogus ir jo puikybė bei piktoji dvasia. Konkrečiais atvejais, kai analizuojami santykiai su pačiu savimi ir santykiai su kitu žmogumi, ypač dvasios vadovui reikia suprasti, ar tam tikroje situacijoje veikia Dievas, ar žmogaus prigimtis, ar piktoji dvasia.
Dievo veikimo ženklas
Šis ženklas yra žmogus, kurio širdyje viešpatauja ramybė ir džiaugsmas, jis priima Apreiškimą ir Bažnyčios mokymą, jis pilnas nuolankumo, pasireiškiančio klusnumu ir paprastumu. Jam būdingas įžvalgumas, jis pasirengęs aukotis ir klauso dvasios vadovo.
Dvasia veikia, kai žmogus pernelyg vertina savo nuomonę, yra savanaudis, nesugeba priimti pažeminimo, yra stropus, bet tik vykdydamas savo planą. Dorybės imitacija nustatoma pagal klusnumą. Jei žmogus nėra paklusnus ir greitai tampa apatiškas,jei yra labai aktyvus, tačiau nesimeldžia, jeigu pasikliauja savimi ir netgi maldoje ieško savęs ir sau malonumo, tai ženklas, kad veikia išpuikusi ir egoistiška žmogaus dvasia.
Piktajai dvasiai pasidavęs žmogus atmeta tikėjimo tiesas, jei ir trokšta šventumo, tai be askezės, pasiaukojimo ir pastangų. Jis nepakantus savo ydoms, nervinasi, kad dar turi nuodėmių. Jo nusižeminimas tik išorinis, tad netikras, nepaklusnus. Jo nerimas kai kada išsigimsta į neviltį, virsta kraštutinumais ir kelia aplinkinių sumišimą. Šėtono gundymai gali peraugti į pavergimą ir netgi įgyti apsėdimo formą. Reikėtų vengti dviejų kraštutinumų: aiškinimo, kad viskas paaiškės natūraliai, tad nereikia ieškoti šėtono, ir – įsitikinimo, kad viską reikia aiškintis šėtono veikimu.
Dievas – šiandienoje
Mūsų dvasia bręsta konkrečioje išorinėje realybėje. Kiekviena epocha, kiekviena aplinka, kiekviena šeima padeda augti dvasiškai, bet čia tyko daug įvairių pavojų, kaip praktinis materializmas, pinigų vaikymasis, visko matavimas laikinu saiku. Šiuolaikinis žmogus gyvenimą vertina pagal išorinę sėkmę ir patirtą malonumą. Šv. Jonas Paulius II, būdamas popiežiumi, yra kalbėjęs, jog šių dienų pasaulyje Dievas yra Didysis Nesantysis. Viešpatauja liberalizmas be tiesos ir atsakomybės, žmonių sąžines apėmęs subjektyvizmas ir reliatyvizmas priimant tikėjimo tiesas ir moralės principus. Viskas reliatyvu, viską galima pateisinti. Tolerancijos principas šiandien suprantamas taip, kad bet kokia žmogaus pozicija vienodai teisinga. Gražus dalykas yra diferenciacija apaštalų darbuose, bet atstumiantis, kai diferenciacija išsigimsta į konfliktus ir tarpusavio įžeidinėjimus.
Sektų poveikis
Reikia prisiminti ir sektas, kurios įtraukia sunkioje padėtyje atsidūrusius arba iš tikrųjų savo religingumą pagilinti bandančius žmones. Kai kurie krikščionys mano, jog meditacija tampa prieinama tik tada, kai žmogus prisišlieja prie Rytų dvasingumo. Dabar pavojinga ir New Age kultūra.
Didžiausi pavojai
Tikėjimo kelyje pasitaiko pavojų, spąstų ir iliuzijų. Atkreiptinas dėmesys į kai kuriuos iš jų.
Pasitaiko, kad krikščionys perdėtai susitelkia į privačius apreiškimus, ieško nepaprastų krikščionių tikėjimo patvirtinimų, taip sumenkindami Šventajame Rašte užrašyto ir Bažnyčios perteikiamo Apreiškimo reikšmę. Žmogus gali ieškoti nepaprastumo maldoje, išorinėje laikysenoje ir vidiniuose ryšio su Dievu išgyvenimuose. Visokios pseudomisticizmo formos pavojingos. Taip yra dėl perdėto ryšio su Dievu jausminio išgyvenimo susireikšminimo.
Daug kas savo maldą ir dvasingumą vertina tik jausminės patirties požiūriu. Saviugdoje pavojinga susitelkti tik į save, pernelyg analizuoti savo vidinius išgyvenimus. Kai kada nepakankamai įvertinamas Bažnyčios mokymas, dvasinis vadovavimas ar netgi šeimos bei profesijos pareigos. Visa energija nukreipiama į vidinius išgyvenimus, bet ignoruojamas pašaukimo, kuris suprantamas kaip atsakymas į Dievo kvietimą, kontekstas. Šiandien pavojingas reiškinys yra atsisakymas tradicinių maldos formų ir visos Bažnyčios tradicijos patirties, kaip suvokti vidinį gyvenimą ir vidinį darbą. Pasitikėjimo laikysena kai kada išsigimsta į kvietizmą – atmetama askezė, o norima be pastangų turėti dorybę, Didelis pavojus dvasinei raidai yra blogai suprastas nuolankumas. Žmogus gali apsimesti esąs dorybingas, taip pat ir nuolankus, neturėdamas dvasinio dorybių pagrindo. Tokiu atveju dorybės pavidalas anksčiau ar vėliau pasirodys esąs tuščias.
Dvasiniame gyvenime kartu su mumis nuolat eina trejopas geidulingumas: kūno, akių ir gyvenimo tuštybės. Šėtonas išnaudoja tuos blogus polinkius, klaidindamas mus dvasiniame gyvenime. Jei šėtonas nesugeba sukliudyti darbo su savimi, tai bando mus nuplukdyti į „seklumas“. Kaip su tuo susidoroti?
Kaip išvengti pavojų?
Negalime išvengti visų žabangų, bet, jeigu meldžiamės, jei švenčiame Eucharistiją, jei einame Išpažinties, jeigu naudojamės dvasios vadovo ir gero linkinčių pamaldžių žmonių pagalba, tad greit pastebėsime dvasiniame gyvenime egzistuojančius pavojus. Tuomet ir sunkumai, ir netgi šėtono paspęstos pinklės padės mums dvasiškai augti, ypač ugdytis nuolankumą.
Šaltinis: Vysk. Jan Szkodon. „Kas yra kasdienio gyvenimo dvasingumas“
Krikščioniškas gyvenimas
Pagrindinis krikščioniško gyvenimo principas yra nuolat auginti panašumą su Kristumi. Galbūt tai skamba baugiai, tačiau Išganytojas labai aiškiai pasakė: „Sekite paskui mane.“ Šis sekimas apima visą gyvenimą, mąstymą, santykius su žmonėmis ir pasauliu, todėl krikščionio gyvenimas nėra įsakymų mokymasis ir pastangos juos vykdyti, veikiau turime atrasti tą tikrovę, kuri glūdi už kiekvieno Jėzaus žodžio ar priesako, ir įaugti į ją.
Mokytojas – Kristus
Kaip nuorodas į savo kelią turime suprasti Dievo įsakymus.
Dvasinėje literatūroje dažnai akcentuojama, jog, jei norime dvasiniame gyvenime judėti pirmyn, turime pasitikėti savo mokytoju. Tiesa, pirmiausia turime atrasti tikrą mokytoją, į kurį įsiklausydami, kuriuo sekdami, kuriam paklusdami, galime pranokti mums įprastas ribas.
Mūsų svarbiausias mokytojas yra Kristus. Kai Jis mus moko, pateikia ne tik formalias nuorodas, bet ir tai, kaip turėtų elgtis, pagal kokią širdies ir proto nuostatą turėtų ugdytis žmogus, kuris dvasiškai vientisas ir sveikas.
Pirmas pavyzdys
Vienas turtingas žmogus buvo įsitikinęs, kad gyvena krikščioniškai, ir stengėsi laikytis visų Jėzaus priesakų. Taip pat ir priesako pavalgydinti alkaną. Kai į jo duris belsdavosi varguolis, jis atidarydavo jas ir griežtai liepdavo šiam purvinais batais neperžengti slenksčio, bet likti laukti prie durų. Tada jam atnešdavo lėkštę sriubos ir duonos, paduodavo maistą ir liepdavo valgyti atsargiai, kad nepridrabstytų. Kai varguolis pavalgydavo, jam būdavo duodama moneta ir liepiama kuo greičiau eiti šalin. Namų šeimininkas buvo įsitikinęs, kad jis įgyvendina Jėzaus priesaką. Formaliai gal ir taip: varguolis pavalgė duonos, sriubos, gavo išmaldos, tačiau ką jis išsinešė iš tų namų? Tik materialius dalykus, bet ne žmogišką santykį. Žmonių susitikimas, taip duodant išmaldą, neįvyko. Išmaldos davėjas varguolyje neatpažino Kristaus, o varguoliui išmalda netapo gydančia dovana.
Antras pavyzdys
Per Vokietijos okupaciją Paryžiuje, rusų gimnazijoje, buvo labai griežtas ir rūstus mokytojas. Jis buvo uždaro būdo, nebendraujantis, ir niekas dorai nežinojo, kuo jis gyvena. Nežinojo ir to, kokiame skurde jis gyvena. Visi tos gimnazijos mokytojai gaudavo labai skurdų atlyginimą, bet stengėsi papildomai užsidirbti kituose darbuose, tačiau tas mokytojas buvo silpnos sveikatos ir prastai mokėjo prancūzų kalbą, taigi jis negalėjo susirasti kito darbo.
Įstrigo vaizdas: gimnazistai bėga į mokyklą, eina ir tas mokytojas. Prie kelio sėdi elgeta, pasidėjęs kepurę išmaldai. Daug žmonių pro jį praeina. Kai kurie stengiasi jo „nepastebėti“, nes gėda nieko neduoti. Kiti paprasčiausiai į kepurę įmeta monetą, o į žmogų nė nepažvelgia.
Ir štai prie elgetos priėjo tas mokytojas. Jis nusiėmė kepurę ir kažką elgetai pasakė. Elgeta pašoko, apkabino mokytoją, ir jie išsiskyrė. Tai matė mokiniai. Kai mokytojas atėjo į gimnaziją, jie apsupo jį ir pradėjo klausinėti, iš kur jis pažįsta elgetą. Gal jis giminaitis? Nieko jam nedavėte, bet jis pašoko ir džiaugsmingai jus apkabino – kodėl? Mokytojas sutriko, ir jam teko atsakyti į klausimus. Jis pasakė maždaug taip: „Ėjau pėsčiomis iš kito Paryžiaus pakraščio, nes neturiu pinigų metro, ėjau ir iš tolo mačiau elgetą, mačiau, kaip pro jį praeina žmonės, mačiau, jog kai kurie įmeta monetą, net į jį nepažvelgdami. Pagalvojau, jei aš taip pat praeisiu pro jį ir nieko nepasakysiu, galbūt numirs paskutinis jo pasitikėjimas žmogumi. Juk jis praeiviams net nebuvo žmogus. Tačiau aš visai neturėjau pinigų. Negalėjau duoti jokios išmaldos. Aš sustojau ir nusiėmiau prieš jį skrybėlę, kad jis pasijustų, jog mes esame lygūs, kad aš laikau jį žmogumi, kuris niekuo ne prastesnis už mane, o ne elgeta. Aš jam paaiškinau, kad šiuo metu visai neturiu pinigų ir negaliu jam nieko duoti ir dėl to labai apgailestauju. Šis žmogus, reaguodamas į mano žodžius, pašoko ir mane apkabino.“
Dovanoti meilę
Du skirtingi atvejai. Vienu atveju žmogus tarsi formaliai išpildė priesaką padėti kitam, kitu – tarsi niekuo negalėjo padėti. Kuris iš jų gyvena Kristaus dvasia? Atsakymas akivaizdus, ir jis leidžia geriau suprasti, ką reiškia įgyvendinti Dievo valią. Tai daugiau nei vykdyti priesakus, tai daugiau nei įstatymas, tai nuostata dovanoti meilę kiekvienam, kuris jos stokoja, nesirenkant, ar jis vertas tos meilės, negalvojant apie atpildą už tai.
Klausimas, ar buvote žmogiški? Jei ne, tai kaip galite tikėtis kad jūsų nežmogiškume gali apsigyventi Viešpats?
Pamatas – žmogiškumas
Per Paskutinį Teismą nekeliamas klausimas, ar teisingai tu tiki. Pamatas, ant kurio viskas pastatyta – klausimas, ar esi žmogus. Jei nesi, tai nėra net apie ką kalbėti.
Kitoje vietoje Jėzus taip pat sako, kad ne tas, kuris dažnai kartoja Viešpaties vardą, pateks į Dangaus Karalystę, bet tas, kuris vykdo Dangiškojo Tėvo valią.
Tai kaip gyventi krikščioniškai? Ką mums daryti? Visada reikia prisiminti, jog kiekvienas Dievui esame unikalus ir vienintelis, kad Kristaus mokymo tikslas padėti mums būti tikrais žmonėmis. Kiekvienas skirtingu laiku gali suvokti vieną ar kitą šio mokymo aspektą, kuris perkeičia gyvenimą, bet ne viską iš karto ir nebūtinai tai, kas kitam atrodo svarbiausia. Mums visiems norisi imtis to veiksmo, atliekamo kito, kuris daro stipriausią įspūdį. Turime nuo to susilaikyti: turime daryti tai, ką čia ir dabar esame patys pajėgūs daryti.
Nuožmi kova
Pagaliau, kai žengiame dvasinio tobulėjimo keliu, visada prisiminkime, jog svarbiausia neapsnūsti, nepasiduoti drungnumui. Krikščionis yra žmogus, kuris visada yra kelyje, juda. Norėdami, kad tiesa apie Dievą, apie mus pačius bręstų mumyse, įaugtų į mus, turime daug kovoti: turime savyje įveikti daug pagundų ir pražūtingų polinkių. Čia turime prisiminti maldos ir pasninko galią bei tuos patarimus, kuriuos mums paliko broliai ir seserys Kristuje, sekantys paskui Kristų.
Šaltinis: Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
