Kovo 1-ąją dieną Vatikane buvo pristatytas dokumentas apie kai kuriuos krikščioniškojo išganymo aspektus, parengtas Tikėjimo mokymo kongregacijos.
Kaip spaudos konferencijoje minėjo jos prefektas arkivyskupas Luis Ladaria Ferrer SJ, laiškas „Placuit Deo“ vyskupams ir visiems tikintiesiems, norintiems geriau suprasti krikščionišką išganymą, yra tarsi 2000 metų deklaracijos „Dominus Iesus“ išskleidimas ir atsakymas į dvi šiuolaikines klaidingas tendencijas, kurios užtemdo krikščioniško išganymo esmę.
Šias tendencijas ne kartą minėjo popiežius Pranciškus, pavadindamas jas neopelagianizmu ir neognosticizmu, sugretindamas jas su pirmaisiais Bažnyčios amžiais gyvavusiomis pelagianizmo ir gnosticizmo erezijomis. Žinoma, šiandieninės tendencijos istoriškai labai skirtingos nuo tuometinių, kita vertus, jose kartojasi tie patys akcentai.
Neopelagianizmas yra manymas, jog žmogus gali išsigelbėti vien savo jėgomis, tai kraštutinis individualizmas, kraštutinis įsitikinimas savo autonomija ir nepriklausomybe nuo viso kito. Šioje perspektyvoje Kristus išlieka įkvepiantis pavyzdys, tačiau prarandamas suvokimas, kad jis iš tiesų mus perkeičia ir sutaiko su Tėvu per savosios Dvasios veikimą mumyse.
Neognosticimas yra panašus į pirmųjų amžių gnosticizmą įsitikinimu, jog žmogaus išganymas yra tik vidinis reiškinys. Jis gali palaikyti stiprų artumo Dievui jausmą, tačiau ignoruoja tai, kad Jėzaus išganymas taip pat gydo mūsų santykius su kitais asmenimis ir su visa kūrinija, kad apima ne vien vidujinį matmenį, bet yra visapusiškas, apimantis kūną ir materiją.
„Tiek neopelagiškas individualizmas, tiek neognostinė panieka kūnui iškraipo tikėjimo į Kristų, vienintelį ir visuotinį Išganytoją, išpažinimą. Kaip Kristus galėtų tarpininkauti sandorai su visa žmonija, jei žmogus būtų vien izoliuotas individas, realizuojantis save vien savo jėgomis, kaip siūlo neopelagianizmas. Ir kaip galėtų mus pasiekti išganymas per Kristaus Įsikūnijimą, jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą savo tikrajame kūne, jei būtų svarbu tik išlaisvinti žmogaus vidujumą iš kūno ir medžiagos apribojimų, kaip tikina neognostinė vizija. Šių tendencijų akivaizdoje šiuo laišku norima pakartoti, kad mūsų išgelbėjimas yra mūsų sąjungoje su Kristumi, kuris savo Įsikūnijimu, gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu pagimdė naują santykių su Tėvu ir žmonėmis tvarką, įvedė mus į ją per savo Dvasios dovanojimą“, rašoma Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumente.
Jei jos prefektas išdėstė antropologinius ir kristologinius argumentus, kurie prieštarauja neopelagianizmui ir neognosticizmui, tai kongregacijos sekretorius arkivyskupas Giacomo Morandi pristatė antroje dokumento dalyje apibendrintus ekleziologinius argumentus.
Pasiūlydamas savo išganymą Viešpats žmones suvienija su savimi, su Tėvu ir su Šventąja Dvasia. Kitaip tariant, sukuria Bažnyčią, kuri šia prasme nėra vien žmogiška institucija, bet dieviškos malonės veikimu gimusi tikrovė, kurią vadiname Kristaus Kūnu, regimu ir neregimu. Tai irgi aiškiai prieštarauja išsigelbėjimo tik savo jėgomis, neopelagianizmo, ar tik vidujinio išsigelbėjimo, neognosticizmo, sampratoms.
Panašiai, abi šios sampratos prieštarauja sakramentinei ekonomijai, kurią Dievas įsteigė dėl žmogaus išganymo. Krikštas yra išganymo durys, Eucharistija versmė. Nors ir reikia, tačiau nepakanka paties žmogaus pastangų. Iš kitos pusės, krikščioniškas išganymas neatmeta kūno, bet jį pašventina, žadėdamas visapusišką, sielos ir kūno išganymą. (Vatikano radijas)
