Romoje šiomis dienomis temperatūra žemiau nulio, dar neištirpęs pirmadienį nukirtęs sniegas, tad ir trečiadienio bendroji audiencija vyko ne Šv. Petro aikštėje, bet Pauliaus VI audiencijų salėje Vatikane. Į ją netilpę maldininkai popiežiaus audiencijoje dalyvavo būdami Šv. Petro bazilikoje ir jos eigą sekė ekranuose. Pabaigoje popiežius užsuko į baziliką ir pasveikino joje buvusius piligrimus.
Trečiadienio bendrųjų audiencijų katechezes apie Mišių auką pastarosiomis savaitėmis skyręs Žodžio liturgijai, šį trečiadienį popiežius perėjo prie kitos esminės Mišių dalies – Aukos liturgijos. Jos metu Bažnyčia pratęsia ir sudabartina Naujosios sandoros auką, kurią Jėzus paaukojo ant Kryžiaus altoriaus. Kunigas, kuris Mišių aukoje atstovauja Kristui, daro tą patį ką Viešpats darė paskutinės Vakarienės metu ir ką įsakė kartoti savo mokiniams. Jis paėmė duoną, paėmė vyno taurę, palaimino, davė mokiniam tardamas: „Imkite ir valgykite... imkite ir gerkite, tai mano kūnas... tai mano kraujas. Tai darykite mano atminimui“.
Paklusdama Jėzaus įsakymui, Bažnyčia visą Aukos liturgiją sudarė iš dalių, atitinkančių Jo žodžius bei veiksmus per vakarienę kančios išvakarėse. Paruošiant atnašas, ant altoriaus atnešama duonos ir vyno, tai yra tų pačių dalykų, kuriuos Kristus ėmė į savo rankas. Eucharistijos maldoje dėkojama Dievui už visą išganymo darbą ir atnašos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Toliau seka duonos laužymas ir Komunija, kurių metu išgyvenama apaštalų patirtis kai jie priėmė Eucharistiją iš paties Kristaus rankų. (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai 72).
Pirmąjį Jėzaus veiksmą – „jis paėmė duoną... paėmė taurę“ – Aukos liturgijoje atitinka atnašų paruošimas. Pageidaujama, kad duoną ir vyną atneštų patys tikintieji, nes šios aukos simbolizuoja švęsti Eucharistiją susirinkusios visos Bažnyčios dvasinę auką. Duonos ir vyno pavidalu Dievo tauta perduoda į kunigo rankas savo aukas, o jis, savo ruožtu, jas sudeda ant altoriaus, kuris yra Aukos liturgijos centras. (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai 73). Kartu su „žemės ir žmogaus darbo vaisiais“ aukojamas ir Dievo Žodžiui klusnių žmonių troškimas, kad ši auka teiktų „Visagaliam Dievui garbę ir šlovę“ ir „visai Bažnyčiai dvasinę naudą“. Šitaip „tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas 1368).
Aišku, - sakė popiežius, - mūsų auka yra labai nedidelė, tačiau Kristui reikia šios mažos mūsų aukos. Viešpats taip mažai iš mūsų prašo ir tiek daug mums duoda. Jis mažai iš mūsų prašo – prašo geros valios kasdieniniame gyvenime, prašo atviros širdies, prašo stengtis būti geresniais. Save mums aukodamas Eucharistijoje jis prašo, kad mes jam paaukotume šias simboliškas atnašas, kurios taps jo Kūnu ir Krauju. Šią mūsų auką ir maldą gerai atspindi smilkalai, kurie degdami skleidžia aukštyn kylantį malonų kvapą. Atnašų, kryžiaus, altoriaus, kunigo ir kunigiškosios Dievo tautos apsmilkymo ženklas išreiškia tą ryšį, kuris visa sujungia į vieną Kristaus aukos tikrovę. Tą patį išreiškia ir atnašų malda. Joje kunigas prašo Dievą priimti Bažnyčios jam aukojamas atnašas, melsdamas mums tų malonių, kurias teikia stebuklingai mainai tarp mūsų skurdo ir Dievo turtingumo. Atnešdami duoną ir vyną, mes aukojame savo gyvenimą, kad jį Kristaus aukos dėka perkeistų Šventoji Dvasia ir kad mūsų gyvenimas, kartu su Kristumi, taptų Dievui malonia dvasine auka. Ši malda užbaigia atnašų paruošimą ir pereiname prie Eucharistijos maldos, kuriai bus skirta kito trečiadienio bendrosios audiencijos katechezė.
Baigdamas šio trečiadienio susitikimo dalyviams sakytą kalbą, popiežius Pranciškus linkėjo, kad šios Mišių dalies apmąstymas suteiktų daugiau šviesos mūsų kasdienybei, mūsų santykiams su kitais žmonėmis, visiems mūsų darbams, kad praskaidrintų sunkumus, su kurias susiduriame, kad padėtų gyventi pagal Evangeliją. (Vatikano radijas)
