Sekmadienio popietę popiežius Pranciškus, Romos vyskupas, aplankė vieną iš savosios vyskupijos parapijų, dedikuotą šv. Gelasijui, V amžiaus pabaigoje gyvenusiam savo pirmtakui.
Pirmasis Šventojo Tėvo susitikimas buvo skirtas vaikams, ypač tiems, kurie šiuo metu lanko katechezės pamokas, ir jų tėvams. Pranciškus vaikus sveikino parapijos sporto aikštelėje, nepaisant lietaus. Taip pat ir vaikai jam prisistatė, papasakojo ką daro, o vienas berniukas, Matteo, paprašė popiežiaus palikti savo parašą ant futbolo kamuolio.
- Pasiklausykite: gyvenimas šiek tiek panašus į šią popietę, nes kartais šviečia saulė, tačiau kartais užeina debesys, lietus ir prastas oras. Žinokite, kad gyvenime pasitaiko gero oro ir prasto oro. Ką turi daryti krikščionis? Eiti pirmyn, drąsiai, geru ir blogu oru. Ar supratote? Bus gyvenime audrų. Tačiau pirmyn! Jėzus mus veda. Bus šviesių dienų. Pirmyn. Jėzus mus veda, - kalbėjo Pranciškus, tuoj pat įtraukęs vaikus į gyvą pokalbį, kelis kartus užtikrindamas, kad Viešpats yra visada šalia.
*
Parapijos teatro patalpose Šventojo Tėvo laukė antrasis susitikimas, šį kartą su vyresnio amžiaus žmonėmis, seneliais ir ligoniais.
- Norėčiau jums padėkoti už tai, ką darote dėl pasaulio ir už tai, ką darote dėl Bažnyčios, - sakė jiems Pranciškus. – Galbūt kažkam iš jūsų ateis noras paklausti - „o ką aš darau dėl pasaulio? Nevykstu į Jungtines Tautas, nedalyvauju susirinkimuose, lieku čia, namuose. Ką darau dėl Bažnyčios? Tai Bažnyčia daro dėl manęs“.
Tačiau, pasak popiežiaus, taip nereikia galvoti. Jis prilygino senelių tikėjimą, jų meilumą, kantrumą, mokėjimą padrąsinti žarijoms. Tikėjimo, vilties, džiaugsmo žarijoms po pasaulio pelenais. Tokia jų misija dabar – toliau būti žarijomis, paslėpta ugnimi pasaulyje. Šių žarijų Bažnyčiai reikia: reikia, kad būtų išsaugota jos ugnis ir šiluma.
- Ir, prašau, kalbėkite su jaunuoliais, - tęsė popiežius. – Jiems to reikia. Nepriekaištaukite jaunuoliams, ne, ne. Leiskite jiems kalbėti, klauskite dalykų, kurie tik ateina į galvą, nes nėra lengva suprasti jaunuolius. Tačiau kalbėkite su jais. Jiems reikia jūsų patirties, reikia jumyse paslėptos ugnies. Nepamirškite: „aš esu Jėzaus žarija, istorijos žarija, pasaulio žarija, Bažnyčios žarija“. Esate žarijos, po pelenais.
*
Dar viename, trečiajame susitikime šv. Gelasijaus parapijos namų salėje popiežius Pranciškus susitiko su Caritas savanoriais ir stokojančiais, kuriems jie padeda.
- Rūpintis gyvenimu yra darbas, kuri darome visi kartu. Rūpintis gyvenimu – turime gerai išmokti šį žodį. Rūpintis, o ne atmesti. Jaunu gyvenimu, senyvu gyvenimu, brandžiu gyvenimu. Drįstu pasakyti: glostyti gyvenimą. Yra labai gražu švelniai glostyti gyvenimą, nes gyvenimas visada Dievo dovana, visada. Ir kai pritrūksta pagarbos ir rūpesčio gyvenimu, civilizacija, palengva, nyksta...() Krašto ateitis, kultūros ateitis, šeimos ateitis yra gyvenimas, - pabrėžė popiežius.
Pasak Pranciškaus, atrandame daug pasiteisinimų atmesti gyvenimą – nebelankyti sergančio giminaičio; su pretekstu, kad trukdo, laikytis atokiai nuo vaikų, nuo senelių. Liūdna, kai įtikima, jog ateitis ne gyvenimo globoje, o piniguose. Popiežius papasakojo apie savo akimis matytą atvejį: be galo godų vyrą, kuris niekuo su nei vienu nenorėjo dalintis, nors turėjo pinigų. Net jogurto indelį, kurį gydytojas rekomendavo jo mamai, iš godumo dalindavo per pusę. Jo mirtį žmonės palydėjo juoku, kad esą karsto nepavyko uždaryti, nes jis viską norėjo pasiimti su savimi.
Visuose susitikimuose – su vaikais, su seneliais, su savanoriais ir vargšais, su kitais tikinčiaisiais prie šv. Gelasijaus bažnyčios – popiežius Pranciškus paprašė už jį melstis ir skyrė šiek tiek laiko asmeniškai pasveikinti ir pakalbėti su parapijiečių grupėmis.
*
Visą parapijos bendruomenę Šventasis Tėvas sutiko savo vadovautose šv. Mišiose, kuriomis užbaigė savąjį apsilankymą. Prieš jas Pranciškus išklausė kelių žmonių išpažinčių. Eucharistijos šventime taip pat dalyvavo aplinkinių parapijų kunigai, kunigai seneliai.
Homilijoje popiežius Pranciškus dar kartą atkreipė šv. Mišių dalyvių dėmesį į du sekmadienio Evangelijos akcentus: viena, Dievas paruošė apaštalus išbandymams, panašiai paruošia ir mus. Antra, išbandymuose visada turime laikytis patarimo, kurį išgirdo apaštalai – „Tai mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite“.
Apaštalai tuo metu dar tikėjosi, kad Jėzus laimės kovą, išlaisvins pergalingu būdu, jie nesuprato, kad Jo pažeminimas ir kryžius yra jo triumfo kelias. Kaip ir kitiems, taip ir jiems kryžius galėjo sužadinti pasipiktinimą. Tad Dievas leido išvysti Jėzaus šlovę, kad vėliau jie tai atsimintų ir pakeltų pažeminimo svorį. To mokomi ir mes, to mus moko Bažnyčia – tiek geru, tiek sunkiu metu žvelgti į Jėzų ir klausyti Jo.
Anot Pranciškaus, kasdieniame gyvenime galbūt susidursime su daugeliu problemų, privalėsime išspręsti daug dalykų. Klauskime savęs: ką man šiandien sako Jėzus? Bandykime išgirsti Jėzaus balsą, įkvėpimą viduje. Remkimės Tėvo patarimu – „klausykite jo“. Dievo Motina mums pakartoja, Kanos vestuvėse, vandens pavertimo vynu stebukle, tokį pat patarimą – „darykite, kaip jums pasakys“. Klausyti Jėzaus ir daryti, ką jis sako: tai yra patikimas kelias. Eiti pirmyn atsimenant Jėzaus šlovę, laikantis patarimo Jo klausyti ir daryti tai, ką sako. (Vatikano radijas)
