Nors krikščionių gyvenime pasninkas ir abstinencija yra įprasti, tačiau, kaip supratau iš pokalbių su saviškiais, nesuprasti... O gaila, nes galėtų tapti vaisinga krikščioniška maldingumo priemone (tik jokiu būdu – ne tikslu!).
Pirmaisiais krikščioniškos eros amžiais, kaip liudija senas tekstas, vadinamas „Dvylikos apaštalų mokslu“, graikiškai „Didachė“, tikintieji pasninkaudavo trečiadieniais ir penktadieniais. Atrodo, šitaip norėta skirtis nuo judėjų (pasninkavusių pirmadieniais ir ketvirtadieniais), per kuriuos krikščionybė išplito, taip jų pačių ir nesužavėjusi. Vėliau šių dienų pasninkui įprasminti pradėta atminti (trečiadienio) seniūnų posėdį, kuriame nuspręsta Jėzų suimti, bei Judo išdavystę ir (penktadienio) Viešpaties kančią dėl mūsų. Taip aiškinama 311 m. mirusio Petro Aleksandriečio XV kanone apie Velykas, kur taip pat teigiama, kad sekmadienį švenčiama džiaugsmo diena dėl To, kuris tą dieną prisikelia, tad pagal seną mums perduotą paprotį „nelenkiame kelių“, t. y. nesiklaupiame. Dėl to paties noro skirtis nuo judėjų (pasninkaujančių ketvirtadienį) tradicijų, ypač vienuolių aplinkoje, buvo draudžiama pasninkauti ketvirtadieniais. Ši praktika grįsta ketvirtadienį vykusiu Viešpaties įžengimo į dangų džiaugsmu. Prasminga priminti, kad iki 1966 m. reformos abstinencijos nuo mėsos dienos, drauge su penktadieniais, buvo ir visi gavėnios šeštadieniai, Sekminių, Nekaltojo Prasidėjimo, Kalėdų išvakarės. Kaip žinome, Lietuvoje pastaroji abstinencija ir pasninkas išliko iki šiandien drauge su visoje Bažnyčioje svarbiomis, dviem esminėmis krikščionių gyvenimui dienomis – Pelenų trečiadieniu, pradedančiu gavėnios atgailos laiką, ir Didžiuoju penktadieniu.
Bažnyčios tradicijoje pasninkas siejamas su valgio kiekiu, o abstinencija – su jo kokybe ar valgių rūšimis. Pasninkaujama valgant sočiai vieną kartą per dieną, kitus du kartus lengvai užkandant. Nedraudžiama vartoti kavos, arbatos, sulčių. Pasninko privalo laikytis visi 18–60 metų amžiaus Pelenų trečiadienį, Didįjį penktadienį ir Kūčių dieną.
Abstinencijos įstatymas nustato mėsos produktų nevartojimą visiems nuo 14 metų amžiaus kiekvieną penktadienį, išskyrus tuos, kurie yra iškilmės diena. Senovėje manyta, kad valgant mėsą kyla aistros, o pagrindinis pasninko ir abstinencijos uždavinys – vaduotis iš aistrų. Todėl anksčiau, be mėsos, drausta valgyti bet kokį gyvulinės kilmės produktą – pieną, sviestą, sūrį, kiaušinius, taukus. Romos apeigų katalikams šio platesnio draudimo nebėra (tačiau tai nereiškia, kad nurodoma valgyti žuvį).
Nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) susilaikymo ir nuo pasninko įstatymų atleidžia pakankamai svarbi priežastis: negalėjimas laikytis, didelis nepatogumas, liga, sunkūs darbai ar kitos teisėtos priežastys. Nuo šių įstatymų laikymosi atleidžiami ligoniai ir kūdikių laukiančios bei juos maitinančios motinos; visi negalintys pasirinkti sau maisto, o turintys valgyti tai, kas jiems duodama; krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviai; dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą. Jei dėl priežasties svarbos abejojama arba priežastis nėra pakankamai svarbi, tikintieji gali kreiptis į bažnytinę vyresnybę (parapijos kleboną), prašydami atleisti nuo šių įsakymų laikymosi. Didelė Lietuvai šventė – Vasario 16-osios šimtmetis – šiemet buvo svarbi priežastis panaikinti abstinencijos prievolę visiems Lietuvos tikintiesiems.
Kokia šios atgailos praktikos prasmė? Lietuvos vyskupai primena, kad tikrasis apsimarinimas – ko nors atsisakyti dėl Kristaus. Kūno apmarinimas dėl pakankamai svarbių priežasčių gali visiškai nesaistyti arba būti pakeistas, tačiau dvasinis apsimarinimas nepripažįsta išimčių ir pateisinimų. Jis saisto visus, taip pat ir vargšus, sergančius, kenčiančius. Apsimarinimą turi lydėti sąmoningas ir maldingas dalyvavimas sekmadienio Eucharistijos šventime, nuoširdi Atgailos sakramento praktika, kasdienė malda, Šventojo Rašto skaitymas, artimo meilės darbai, tarpusavio bendravimas, santarvė šeimoje ir su kitais žmonėmis. Reikia taip pat atsiminti, jog susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko įstatymai visuomet turi karitatyvinį bei socialinį pobūdį. Bažnyčia atkreipia dėmesį, jog artimo meilė reikalauja dalį pajamų skirti vargšams, ypač – labiausiai reikalingiems pagalbos. Tikrasis apsimarinimas visuomet įpareigoja atkurti ir pažeistą socialinį teisingumą, mokėti teisingą atlyginimą, sugrąžinti neteisėtai pasisavintą nuosavybę, atitaisyti skriaudą, atlyginti žalą, atšaukti šmeižtą…
Pasninko dvasia reikalauja susilaikyti nuo prabangaus maisto. Tikintieji taip pat skatinami atsisakyti tų maisto produktų, kuriems jaučia ypatingą pomėgį ar net turi priklausomybę nuo jų (kavos, saldumynų, alkoholio), taip pat tabako. Susilaikymą nuo mėsiškų valgių (abstinenciją) ir pasninką lydinti atgailos dvasia įpareigoja tikinčiuosius gavėnios metu nerengti triukšmingų pasilinksminimų, griežčiau negu paprastai vengti svaigalų, atsakingiau vertinti laiką, skiriamą darbui, laisvalaikiui, pramogoms ar asmeniniams pomėgiams, laiką, praleidžiamą prie ekranų…
Atgailą ir apsimarinimą turi lydėti kova su blogais polinkiais, įpročiais ir ydomis.
